BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Karšta. Taip karšta, kad negaliu atlikti mankštos, tiesiog ne. Vienintelė mankšta, kurią pakelčiau, būtų tarp Nastios kojų. Net nebūtinai Nastios. Pasiilgau Baronkos. Gal reiktų išsikviesti Duobutę, bet vargu ar ji dėl manęs važiuos. Aš dėl savęs nevažiuočiau. Nebent nuo stogo.

Žinau, kad jūs tikitės čia rasti savo slaptų ir viešų fantazijų realizaciją. Bet man tiesiog per karšta kažko norėti. Kitą vertus, kai turėjau vip kelionę autobusu vėsioje kondyškių apsuptyje - visi norai grįžo su trenksmu. Taip gimsta autobuso galinės sėdynės blowjobai. Potencialiai filosofiškai logiškai mąstant galėtų gimti. Jei turėčiau raudonikį tarp kojų, tikrai būčiau to norėjus. Su visu daržu, prilipusiu ant sėdynės ir šlaunų keteroj paskendusiu - kiek sunkiau. Įmanoma, bet įmanoma ir kad mano šlaunys sulaužytų tą pirštą.

Skaitau Baronkos dovanotą knygą apie seksą ir vis tiek nerandu įkvėpimo, nes šiame karštyje įkvėpti per sunku. ..knyga tiksliau iš Baronkos vyro, turėčiau būti dėkinga, bet jam aš nedovanojau dar. Apsimetu, kad jo nėra. Ta prasme, nieks jo neprašė įdaryti Baronkos, Baronka man fainesnė su atvira skyle. Vis toliau, po truputį, giliau lendu į gyvenimą, kaip į tiesiog egzistavimą.

Ir tada susimąsčiau, kad gal reikia grįžti prie vyrų? Pasaulyje statistiškai per mažai tokių moterų kaip Nastia, ar Baronka, ar Honey Dew, kurios dar būtų bent jau biseksualios (ir sau tą pripažinusios) ir ilgalaikėje perspektyvoje nenorėtų vyro. Visos jos nori vyro. Nesu tikra kodėl. Gamtoje tiek daug daržovių, kurias galėčiau panaudoti kaip vyrišką agregatą. Ir suprasčiau jų mėnesinių skausmus, giliai suprasčiau. Ir žinočiau, kur urvelyje slepiasi Gegutė, kur aštriausias žirklių susikirtimo kampas, ir kur labiausiai kutena taurujį (kli)taurą. Na, ok, kai kurie vyrai irgi žinotų, arba juos galima palavinti šiais klausimais. Bet manęs lavinti nereikia! Ir aš puikiai gaminu tiek prieš, tiek po. Ir galiu net vegetarą pamaitinti. Jei būna pride day, tai man proud day. Aš mėgstu save. Kartais. Jei reikia, galiu apsimesti, kad mėgstu labiau nei iš tiesų. Ir ir aš šiaip tingus sutvėrimas, drybsantis ant sofos, žaidžiantis kompiuterinius žaidimus, geriantis alų, garsiai bezdantis ir mano kojinės smirda, o batai dar labiau - kodėl aš negaliu būti vyras?

Atsiprašau visų vyrų giminės. Nesu feministė. Man patinka racionalioji lytis, aš tiesiog jų nenoriu?.. Dažniausiai nemėgstu moterų, bet noriu moterų. Du skirtingi dalykai. Visai nesenai man sakė: “Tu tiesiog daug žmonių nemėgsti”. Kas galėtų pagalvoti? Argi aš kažko nemėgstu? Nu ir eik tu savo daržo ravėti su vašku, kas tavo nuomonės iš vis klausė. ai. Gal todėl ir neįsipareigoju. Gal vis dar jaučiu nuoskaudą dėl Honey Dew santuokos.

Kitose naujienose, buvau nudistų paplūdimyje. Mačiau daug daug daug dalykiukų. Aha, deminutyvas, būtent. Dar mačiau stebėtinai puikiai išsilaikiusius ~penkiasdešimtmetės papus. Jei uždengtum kaklą, veidą, atrodytų, kad žiūri į mano metų pacankę ir mano apelsinukai susitraukė į plaukuotus kyvius iš gėdos. Tikėjausi kažką sultingo susimedžioti, bet teko paprasčiausiai laikytis atstumo nuo razinų. Jaučiausi kaip senelių namuose, tik prie jūros. Ir seneliams buvo suteikta per daug laisvės. Bet jūra buvo nuostabi, nesigailiu a nei per vieną šiknos plaukelį.

Tai taip perkaitusi putė ir gyvena. Sudrėkusi, bet ne iš laimės. Ieško savęs ir atranda savy kažką naujo. Skaičiuoju dienas iki kol grįšiu gyvent su Nastia. Tikiuosi ji jau ruošia savo dirvą, nes aš pasiruošusi vagoti, teliko plūgą įsigyti.

Karšta (ir diena, ir aš, ir šiaip)
Pp

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Kai kas pasikeitė. Išorėje ir viduje. Ne, ne mano rujos ciklai, jie vis dar drėgni ir reguliariai nuolatiniai. Mano santykiai su Honey Dew užlipo ant intriguojančio laiptelio.

Birželį vis dažniau ankstyvais rytais šnektelėdavome. Įsidrąsinau, išmokau jos grafiką mintinai, mano laimei jis labai reguliarus ir mažai keisdavosi. Sužinojau, kad ji svajoja dirbti vien su vyrais, jog išvengtų moteriškų high school dramų. Ir pasakė tai tyliai nejaukiai, kol šalia nebuvo kitų kasininkių. Tokia mini paslaptis paglostė mano vidinius pūkelius, pasipūčiau kaip rytinis gaidys.

Kitą kartą juokais paklausiau ar nepardavinėja masalo žvejybai, mat savaitgalį planuoju žvejoti. Oooo taaaip, kiek tik galiu stengiuosi prie šios moteriškumo deivės būti vyriška figūra. — Honey Dew prisipažino, kad bijo kirmėlių ir gyvačių. Net ne šlykštisi, bet nuoširdžiai bijo. Score for me, nes vyriškos šlangelės visai primena didelius kirminus tam tikru pavidalu. Tai gal my Honey Dew visai linktų į bebriukus ir moteriškų salotų varstymą. Mielai pabūčiau jos asmeninis šachtininkas ir atrasčiau visas užslėptas G..gold spots.

Taip ir toliau kasdien po truputį jaučiau lipanti į priekį. Ir tada staiga liepą ji dingo. Savaitę, dvi. Tris. Kol prieš porą dienų susitikau ją autobusų stotelėje, nes Lietuva tokia maža. Užsimetusi džinsinį švarkelį ji vilkėjo margų, rausvų raštų suknelę iki kelių, kurią mielai būčiau suplėšius į mažiausius skutelius. Kaip jaunas nekantrus šuniukas pliušinį meškiuką.

Ji nusišypsojo man, it būtume pažįstamos daugiau kaip 4 metus, gal visus 5. O gal ir nuo vaikystės. Išties, negaliu paaiškinti, kodėl žmogus, su kuriuo praleidžiu tiek nedaug laiko, ir kurį tiesiog matau, neliečiu ir nebendrauju naktimis siuntinėdama purvinas žinutes — kodėl su tokiu, sąlyginai tolimu ir nepažįstamu žmogumi, aš randu save nepaprastai laimingą, nors ir akimirkai. Suprantu, būna pasitaiko kartais pamatai žmogų ir nori paragauti jo greitai, dabar pat, it ledų karštą vasaros dieną, kai aplinkui dega miškai. Tai tiesiog natūralūs gyvūliškai žmogiški instinktai su dar šviežių hormonų prieskoniu. Bet šiuo atveju, aš nenoriu tiesiog sunaikinti jos suknelės. Nenoriu palaižyti ir išmesti. Noriu švelniai glostyti jos plaukus, noriu pakutenti jos smakrą ir pabučiavus kaktą susisukti kaip dviems katinams ankštame paukščio lizde, sočiai privalgius, ramiai, kasdien prieš miegą. Kodėl taip noriu apipilti ją švelnumu ir nulaižyti gyvenimo skaudulių purvą nuo kojų nagiuko iki spenelio (ausies) galiuko? Juk pripažinkime, pakankamai jos nepažįstu ir viskas tėra paviršutinės nuovokos ir trapūs žodžiai, ištariami dienai, bet ne vakarui, ne nakčiai.

- Nebematau tavęs mums įprastoje parduotuvėje, ar viskas gerai? - kukliai paklausiau, svarstydama, kaip pakviesti ją vakarienės. Juk mano lazanija užkariauja kiekvieno skrandį, o per ten ir kažką aukščiau arba žemiau.

- Nebedirbu ten. Psichologinei būsenai ten sunku buvo, nebegalėjau tiesiog daugiau.

(insert allllll the ways kaip mano lazanija galėtų tave vakare paguosti. Jaučiu, čia ir dabar mano akimirka prasižioti. Bet ji dar neužsičiaupė, o aš mandagi pūtė)

- Ir be to, vyras labai palaikė, pasakė, kad mes dar taip blogai negyvenam, jog privalėčiau dirbti. Tad paskatino ramiai išeit, pailsėt ir po to ieškot kažko normaliau pagal specialybę. Tai taip ir darau, poilsiauju dabar, bandeles kepu vyrui - ji vėl nusišypsojo it mano širdis ką tik nebūtų tapusi panaudotu, bet taip spermos ir negavusiu prezervatyvu, kalvarkių gatvėje išdrėbtu ant kanalizacijos dangčio, nerandančiu sau tinkamos skylės pasislėpti ir nebeegzistuoti. Ir tai, kad mano saulė dabar prieš akis kaitina, tik dar skaudžiau džiovina lubrikantą, kuris niekam nieko gero taip ir nesuteikė. Nes viskas baigėsi abipusiai nevaisingai.

vyras vyras vyras vyras

Žinoma, tik dabar pamačiau tą nedidelį auksinį žiedelį ant dešinės rankos. Niekada nei nebūčiau pagalvojusi jo ieškoti, net jei mačiau, pasąmonėje galvojau “ai jis ten šiaip, dėl puošnumo, kaip ir kiti žiedai, auskarai ar pakabučiai”. Ir, žinoma, ta nesuveikusi paieška Facebuke - nes Honey Dew jau “-ienė“. Viskas savo vietose. Tik ne aš. Kodėl jauni žmonės tuokiasi?

Ar aš sakiau, kad mano ir jos santykiai užlipo ant laiptelio? Turėjau omeny lieptelį, nuo kurio tėra vienas kelias - pirmyn ar atgal, bet kuriuo atveju - žemyn.

Kai supranti, kad tavo pirmas vestuvių šokis būtų inscenizuota SHIA LABEOUF actual cannibal song… Ir jei reiktų mokytumeisi tai sušokti kad ir du metus. Ir rankomis pasigamintum popierinę galvą. Ir kažin kas būtų tiek crazy stupid enough, kad būtų su tavimi poroje.
Kai supranti, kad dar septynis metus nenori vestuvių, bet tada tau bus virš 30 ir turbūt jau būsi pražilus.
Kai tau visą gyvenimą tiek moterys, tiek vyrai sakė “tu žmonos material, todėl netinki būti šiaip drauge, bye”, bet tu pati abejoji santuoka ir nenori būti žmona.
Kai supranti, kad žmogus, su kuriuo norėtum susituokti kad ir las vegase, kur viskas galima ir niekas nerūpi, tik tas žmogus. Tu ir TAS žmogus. Kuriam viską atiduotum ir net braziliškai nusivaksuotum. Dėl žmogaus, kuris jau yra kažkieno kito..žmona.

Kai tai supranti, truputį pasensti, kokia valanda. Išsirauni žilą plauką iš už ausies. Nusišypsai liūdesiui. Ir gyveni toliau tokia pati, bet kitokia. Sudie Honey Dew, buvo miela kelionė, ačiū už kiekvieną šypseną, o dabar dalink ją tam, kas (viliuosi) nusipelnė labiau.

O aš dar sugrįšiu, šiąnakt keistai vokiškame kontekste sapnavau Nastią.

~pP

P.S. mano nuotaikai ir libido pakelti, nesenstantis šedevras:

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Atsiprašau. Rašiau prieš daugiau nei mėnesį. Galbūt nemėgstu birželio, galbūt birželis nemėgsta manęs. Pasiaiškinimai sekančiame įraše. Nes šis įrašas bus netikras. Apie sapnus, apie ‘o kas jeigu’, apie Honey Dew nip slip. Atleiskit, kad iš anksto sugrioviau fantazijos intrigą ir išvengiau banalaus “o visgi tai buvo sapnas!” įrašo pabaigoje.

Savaitgalį vėl plauksiu baidarėmis. Turbūt tai paskatino mane sapnuoti baidarių žygį su Honey Dew. Tai ir faktas, kad jos švelnūs pirštai vis maloniai nudilgina mano delną atiduodant grąžą. Niekada nesumoku lygiai. Visada ištiesiu ranką grąžai. ..Ne apie tai.

Sapnavau, kad plaukiau kartu su Honey Dew. Pradžioje buvo žmonės. Daug visokių snukių ir aš valiūkiškai dairiausi į greta plaukiančią baidarę, svajodama į ją įlįsti, apversti ir ilgam neišlįsti. Bet būdama šalia ji kartu tolo nuo manęs, nepasiekiama, nemano, užimta. Nes tik tiek bybių telpa į vienąąąą baidarę. Fast forward ir jau esu stovyklavietėje - ji leidžia man liesti jos tvirčiausią, plieninį raumenį - šikną. Turbūt tuo metu realybės pasaulyje ant mano pagalvės nubėgo seilė. Honey Dew viskas, ko gali trokšti save gerbiantis ir negerbiantis turistas. Jos kuprinėje randu viską, ko man reikia, ji nuolatos siūlo pagelbėti (gaila, kad ne su mano džinsų užtrauktuku, daddy joke much?), ji ruošia ypatingai skaniai valgyti iš paprasčiausių konservų, ji paskolina indus ir įrankius, ji su smėliu viską išplauna, padeda kūrenti laužą ir drąsiai dirba vyriškus darbus, ji iš vis nebijo gamtos ir mėgaujasi kiekvienu bezdalu, ir niekada, niekada nesiskundžia, net jei tenka valgyti razinas, kurių ji nekenčia. Prieš mano akis, suvalgo net pomidorą, kuris primena mažą monstriuką. Ji šypsosi, “jei valgau pomidorus, tai tik tavo”.

Pabudusi žvilgtelėjau žemyn ir supratau, kad pas mane ne vynuogės ir ne mandarinai, ir tikrai ne apelsinai. Pas mane pomidorai, nes jie būna visokio dydžio, tiek vynuoginiai ir susitraukę nuo šalčio, tiek visai ūgtelėję ir beveik pakankamai sotūs. Tad įšventinau savo mažylius į pomidorus.

Bet grįžtam prie sapno. Vėl plaukiame, aš kartu su ja, diskutuojame apie tai, kad mūsų rankų raumenys kabo į apačią. Man sunku sugalvoti, apie ką šnekėti. Galvoju, kaip gera yra nešnekėti ir tiesiog būti šalia. Galbūt dar daugiau galvoju, koks yra temperatūros skirtumas nuo jos mielo žanduko (viršutinio), paraudusio vėjy, iki melionų respublikos tarpuvagio. Staiga pradeda lyti. Ir dar labiau lyti. Mes kažkodėl jau valtyje, keturiese, baidarės dingo (kam rūpi sapnų logika). Visi apsikabiname, vieningu ritmu linguojame ir drebame. Prieš akis šlapių marškinėlių konkursas. O tada aš pasilenkiu ir pradedu laižyti Honey Dew nuogus kelėnus. Deja, nespėju su laižymu pasistūmėti aukščiau ir pabundu. Man koją laižo manasis labradoras.

Atrodytų, visai nekaltas sapnas, esu turėjusi daug kaltesnių, sultingesnių, jums tikrai labiau patiktų. Bet kartais svarbiau tai, kas suvirpina širdį, o ne rasa padengia salotas. Susivokiu, šį savaitgalį man labai trūks tokios tobulos baidarių kompanijos. [[[ummmm kai kam reiktų nekreipti dėmesio į šį sakinį, ignor, ignor, abort that sakinys]]] Gal vieną kitą neblogą draugą, bet daugumai teks ašaras šluostyti. Ir užpakalius, not in a fun way. Nebus viskam pasiruošusios ir nieko nebijančios sexy beast Honey Dew. Tiesiog, svajonės nebus, bus realybė. Ir ta mintis kažkaip mane nuliūdino, kad ir vėl turiu būti Kažkuo dėl kitų, kai norėčiau būti mielas katinukas, saugiai pasislėpęs tarp Honey Dew šiaurės ir pietų rutulių.

Bet ji tik svajonė, svajonėmis gyventi neverta, reikia džiaugtis nebloga esatimi, jada jada jada.

Ir džiaugiuosi. Kartais, apsikabinusi varlių ir pasisukusi ant kito šono trisdešimt devintą kartą per naktį, nes mano nugara surudijusi, kaip sovietinio žigulio, dvidešimt metų prastovėjusio lietuje. Ir lietaus bus, vėl, pasiklysiu tarp ašarų ir vandens lašų. Tikiuosi bent kažkam palaižyti kelius.

~Pp

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Aš šiandien rimtu klausimu. Ar prisimenate, kaip sužinojote, kad Kalėdų Senelis iš tiesų yra jūsų tėvas/mama/brolis/šuo? O ar prisimenat, kaip sužinojot apie tai, kad berniuko pagaliukas draugauja su mergaitės skylute? Nes aš jaučiuosi praradus kelis savo vaikystės (paauglystės?) metus. Atrodo, it būčiau gimus žinodama. Išlindau iš mamos ir iš karto tariau “feee aš žinau, ką tu veikei prieš porą mėnesių, man trauma, mane pabaksnojo, i member” - bet kadangi kalbėti nemokėjau, tai tiesiog klykiau su nepasitenkinimu. …

Ieškojau Honey Dew. Ir neradau. Ir vėl neradau. Ir bereikalo pirkau tuos ledus kasdieną. Gal jai atostogos? Ir tada pagaliau radau ją švytinčią savo kėdėje, ankstyvą rytą, kai dar nėra žmonių, net bobučių. Nusipirkau bananinį miau. Paskutiniai mano žodžiai jai buvo kažkas apie papus…

- Kūkū, laba ryta! Tik miau?

- Miau, - atsakiau, kažkur žemiau diržo demarkacinės zonos murrrrkdama it katinas prašantis išmaldos.

- Turi gal penketą minučių, nu tipo, kol žmonių nėra?

AR AŠ TURIU TAU LAIKO? You freakin kidding me, galim eit į sandelį, babe, ar į šaldiklį tarp ledų, ar į mėsos skyrių tarp sardelių ir vytintų dildo, kad ir tarp visiem nusibodusių bananų, you just say the word. …Numykiau, kad jei reikia, turiu ir dešimt.

- Šita, nespėjau praeitą kartą susigaudyt ir padėkot už šokoladuką, tikrai nereikėjo, tu atrodai kaip labai geras žmogus, tai aš čia paklaust norėjau nepatogaus klausimo [[[ GO ON, YES, YOU ARE GOING THERE, YES ]]], nuuu, gal galėtum man anketą užpildyti? Baigiamajam darbui reikia, dirbu daug, nespėju surinkti pakankamai respondentų, nu ta prasme bandžiau ir intiku, ir vis tiek, per didelį skaičių užsigriebiau. Tai, ar galėtum?

Žinot, sako, būna “cock block” situacija. Kaip pavadinti šią? ..tarti angliškai: Vagina with the great wall of China.

- Jo, žinoma, turi atspausdintą ar gali atsiųsti nuorodą? - paslapčia tikėjausi, kad bent gausiu jos kontaktus. - pala, o ne per vėlai prašai? Umm visi dabar priduoda baigiamuosius.

- Ai aš ginuosi tik žiemą, nesvarbu, viskas paaiškinta čia, va, turiu atspausdintą, imk, tik neišsigąsk, kad čia tiek lapų, atsakyk nuoširdžiai, čia viskas anonimiška, AČIŪ! Gali ir vėliau užnešti, tu čia dažnai lankais, tai gal netoli gyveni? Aš dirbu iki 18val. šiandien. AČIŪ ačiū ačiū.

Gavau lapų, deja, ne papų. Ir atėjo kitas klientas. Pasitraukiau į šoną. Pasakiau, kad užnešiu vakare. Užpildžiau nuoširdžiai, bet ir ne visai, nes kartais nežinau, kas man yra nuoširdu. Dabar svarstau, kad galėjau pasistengti labiau, galėjau parašyti daugiau, galėjau… Galėjau pakerėti ją savo atsakymais, parodyti jai tokią savo pusę, kokios ji nei neįsivaizduoja, bet darbe mano fantazija neveikė ir užpildžiau kaip automatas. Meh. O vakare ji labai darbavosi, tad tiesiog paėmė tuos lapus, pasakė, kad yra man skolinga kokosinių sausainių ir nubėgo tvarkyt savo dešrų. Valiūkiškai nusiūbavo, nuplaukė jos putlieji pusrutuliai; kairį pavadinčiau Anglija, o dešinį Prancūzija - užsiseilėjau į sijonėlį šiek tiek įstrigusį į Lamanšo sąsiaurį. Lai-man-šikną šitą duotų kas pakutent.

Liūdnananananananaannaan banana milk. BET - aš žinau JOS vardą ir pavardę. Ir ką ji studijuoja, ir maždaug jos amžius paaiškėjo, ir kuo ji domisi (arba yra priversta domėtis). Yup. Buvo parašyta anketos įžangoje. Ir, žinoma, neradau jos Facebook’e :) :) :) :) :) :) :) Galbūt man vaidenasi, pavasarinis morčius ir Honey Dew tiesiog neegzistuoja. Man atrodo, parduotuvės dievai, tiesiog nori, kad aš visą algą ten palikčiau. Reikia nueit ir paklaust, gal Honey Dew on sale? Jo, gaučiau melionų. Ne tų. Atskirų. Tyliu.

Šiandien gal net būčiau nerašius, nes nuotaikos nuo gerų šokinėja iki bereikšmiškai beviltiškų. Tačiau mano gyvenime įvyko sex ed. Nušvitimas. Apšvita. Pityputė išsigando pūčių. Jei būčiau berniukas, verčiau rinkčiausi tamsią negro šikną. Bet man jau per vėlu, tad tiesiog buvau didžiai pakerėta ir užburta folijos. Pradžioj labai išsigandau, kaip per pirmą kartą, bet po to įsivažiavo visi reikalai, ir, žinot, kuo toliau - tuo geriau! Tad labai kviečiu apsišviesti, įkalti vinį į savo vagi vakarą, susipažinti su didžiuoju gamtos stebuklu, kriokliais, ir folija, damn ta folija. Jei netyčia apačioje nematote youtubo, o aš matau, nes man per daug Calsbergo - tatai yra stebuklinga nuoroda https://www.youtube.com/watch?v=0mfLvaSWdyo

Ir iš viso, jei ne Nelaboji, tai nebūtų įvykę. Ji truputį grįžo į mano gyvenimą. Su keistais namiokais. Aš galbūt esu labai paranojikė, bet bijau - gal jos su Kirke susitarė ir dabar Nelaboji turi padaryti-atlikti tą patį, ką Kirkė, abipusis nelyrinis bet lytinis nukrypimas, lygiosios į abu vartus? *insert ilgas blahblah nusišnekėjimas, paranoja ir keisti sapnai* Negali taip būti, ar ne? Aš tiesiog nepasitikiu žmonėmis ir jų širdžių gerumas man įtartinas. Jo, bėda manyje. Nelaboji tiesiog norėjo man parodyti internetines rožinių daubų imitacijas.

Be ryšio,
~Pp

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Prisimenat tą kovingą nuotaiką, su kuria išėjau iš parduotuvės? Aš irgi neprisimenu. Susigėdau, bijau ten grįžti.

Susivokiau, kad esu per daug priklausoma nuo savo rausvojo kraujo pompavimo organo. T.y. to, iš kurio kraujas lauk pompuojamas kartą per mėnesį. Gal ten nelabai ir organas, bet aš niekad nesigilinau į biologiją. Apžvelgiau savo nedidelę raidą. Šalia Nastios buvau laukinė amazonė, nepriklausoma, ir tuo pačiu drovi, mamiškai atsakinga, maisto šefė, ir gal kažkiek labiau alkoholikė nei įprastai. Su Baronka buvau beveik laimingas vaikas, spontaniška ir besišypsanti. Su Duobute…na…Su Duobute buvau tiesiog lovoje. Ir kartais meniškai svajinga. Su Pistacija nebuvau, nesiskaito. Su Nelabaja ir Kirke buvau kažkuo, kažkaip, gyvulišku ir tuo pačiu nuoširdžiu, galbūt “savimi”, kai save laikau šūdo gabalu, kuris neša kitiems nesėkmes ir kaišioja bybius į ratus.

Būtų kvaila sakyti, kad Honey Dew jau atskleidė savitą mano pusę. Aš nei Jos facebook’o neturiu. Šiais laikais tai praktiškai reiškia, kad aš jos visai nepažįstu ir ji beveik neegzistuoja mano gyvenime. Bet. Bet. Šiuo “Honey Dew” persekiojimo periodu pitypute yra romantiška ir vėl trylikos, kažkur stalčiuje palikusi galvą. Ar man vienai taip atrodo –> Dingo kažkur mano perspaustas sarkazmas, plevesuoja dabar tik toks lengvas, pavasariško bezdalo brizas. Dingo kažkur mano per daug varvantis raguotas susijaudinimas. Dabar irgi varva, bet paprasčiausiai nespėja privarvėti per daug. Nastia būtų manimi nusivylusi.

Tarpinis įrašas? Nes jaučiuosi įstrigusi tarpelyje tarp dviejų melionų, bandanti įžvelgti šios demarkacinės ribos prasmę ir tuo pačiu jausdama malonų laukimą. Parduotuvėje dažnas išrankesnis klientas prastumdo į šonus pirmąsias prekes ir ieško, kas giliau, būtent ten slepiasi ilgesnio galiojimo laiko produktas. Būtent jo mums norisi. Aišku, kartais griebiame pirmą pasitaikiusį užkandį, pirmapradžiui troškuliui ar alkiui patenkinti. Bet tas toliau paslėptas produktas..jam paruošiame specialią, garbingą vietą šaldytuve.

Noriu ir aš surasti tokį ilgalaikį produktą, bet ar minėjau, neturiu net Jos telefono numerio. Nežinau nei pavardės. Galbūt iš tiesų Ji yra nuo stogo ant šiknos nučiuožusi psichologė, kuri nemėgsta pomidorų. Galbūt iš tiesų ji vedusi ir turi vaikų, velniai žino, jaunesnės panos nei aš jau trečią augina…

Taip nieko ir nepapasakojau. Per daug galvoju apie nieką. Todėl labai trumpai - apie tai, kaip buvo sraigės. Dar prieš mano praeito įrašo įvykius, dar prieš agurkėlių sudužimą. Radau parduotuvėje įdarytų sraigių. Labai mėgstu, bet retai save lepinu (verčiau palepinu pica ir alum, nes prioritetai). Pasiėmiau šį drėgnąjį gamtos gėrį ir, žinoma, nuėjau pas Ją į kasą. …Kad būtumėte matę, kaip staiga nušvito Jos veidas!

- Jūs mėgstate sraiges? Mėginote anksčiau? - tada dar kreipėsi į mane “jūs” ir jaučiausi kaip apsamanojusi, per daug gyvenimo mačiusi senoji puššis.

Well hell yes I do, jų skonis kaip grybukų, o valgosi kaip…na, jų vos išlindusią mažą galvutę reikia atsargiai iščiulpti lauk. Galima ir su pirštu pakrapštyti, ar kokiu kietu stačiu įrankiu su geru smaigaliu. Pavyzdžiui nedidele šakute. O gyvai sraigės tokios mielos, drėgnos, švelnutės glostyti, saugančios savo paslaptingą vidų, ir jos labai smagiai padidėja, kai jaučiasi gerai, ir susitraukia, kai joms nepatogu, kai bijo… Kažką primena. Kažką šilto. Turbūt raugintus agurkėlius.

- Taip, ragavau šių mažylių anksčiau, moku ir pati įdaryti sraigę, want me to show you? — turėjau taip atsakyti, bet neatsakiau. Vietoj to nuskambėjo “mhm, ragavau, mėgstu, tik brangu“. Aš šiaip mėgstu savo liežuvį ir manau, kad jis pakankamai ilgas ir lankstus daugelyje procesų. Bet kartais jį reiktų išimti, suspardyti, nusivalyt su juo užpakalį ir grubiai sukišti atgal. Tada ir vizualiai būtų toks, kiek praktiškai naudos atneša.

Tuo tarpu Honey Dew atsisuko į už jos dirbantį kasininką (dabar kai pagalvoju, ten turbūt buvo tas pats išstypęs kukurūzas, shieeet jie per dažnai toj pačioj pamainoj, kad jį kur amarai užpultų) ir rėžė:

- Matai! Sakiau, kad rasiu žmogų, kuris įvertins sraigytes! … … Štai tavo grąža, skanaus!

- Ačiū tau, - gerai, kartais liežuvis žino ką daro, užpakalio gal juo ir nešluostysiu.

Štai taip įvyko mūsų pirmas “TU”. Ok, galiu sraigių ir dažniau užsukti. Visai norėčiau. Manau, man visai patiktų.

Na, o toliau… toliau koja vis dar mėlyna, o sraigių valgymui yra ribos - visas išpirkau.

~Pp

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Išties, gyvenimas keičiasi. Pitypute ir jos nauja gyvenimo aistra: sugalvoti, ko reikia iš parduotuvės. Gan menas - kasdien rasti priežastį ten nueiti, nusipirkti kažką prasmingo (pavyzdžiui, ryte citriną, o vakare avokadą) ir išleisti minimalią sumą. Bet dabar ne apie mano suvaikėjimo įpročius.

Pasibučiavau su Honey Dew. Aha, JAU. Tik ne lūpomis (nei viršutinėmis, nei apatinėmis). Deja. Labiau kaktomis. Labiausiai kelėnais. Leiskite pradėti nuo pradžios, t.y. vakaro. Skubėjau namo, bijojau pavėluoti į autobusą ir kaip specialiai gavau pranešimą iš šeimyniškių prigriebti juodos duonos, nes be jos mes nemokam gyventi. Tad traukinys Pp stulbinančiu greičiu pajudėjo iš įėjimo taško A į duonos tašką B parduotuvės vingiais. Tuo pat metu traukinys HD pajudėjo lygiagrečiai ta pačia linkme tik iš kitos pusės. Irgi stebėtinu žmogui greičiu - matyt, gavo skubų iškvietimą, galbūt pomidorai išėjo iš galiojimo, anyway, veide tiesiog degė principingas ryžtas suspėti. Gauti iškvietimai susidūrė pusiaukelėje. Kaip tik abi kirtom už lentynos kampo ir viena kitos nematėm. Buuum - kažkur dramatiškai sudužo marinuotų agurkėlių stiklainiukas, skaudžiau už tūkstantį bum. Pačios to nežinodamos prisižaidėm stuku stuku. Tik medis šiuo atveju mums buvo vienai kitos koja. Nežinau, kas laimėjo, bet tikrai ne marinuoti agurkėliai. Net nepamenu ar ištiesiau jai ranką, ar ji nuo žemės atsikėlė pati. Žinau, kad spėjau pagalvoti, jog labai prastai pati nutūpiau ir galėjau bent jau ant jos melionų užvirsti. Bent viena ranka atsiremti. Bet neee, nee. Iškart prie agurkų traukia. Atsiprašiau kokius šešis kartus. Honey Dew tik ranka numojo, kad pati kalta ir nežiūrėjo kur bėga. Juokėmės. Regis, abi turim tą pačią reakciją - kai skauda, kai sunku, kai ožio ragas šiknoje ir krūva Pickle Ricks miršta ant žemės - juoktis balsu. Tuomet paklausiau, ką daryt su tais agurkais, “galiu sumokėti už žalą”.

- Eik jau, nesąmonė. Tu kažkur skubėjai, jo? Tai tu bėk, aš čia susitvarkysiu, išskaičiuosim tuos agurkus, kaip nelaimingą atsitikimą.

“TU” awwww? Bet “Nelaimingas atsitikimas?”, I take my “aww” back and leave it at “ww?”. Galbūt agurkams ir nelaimingas (taip, aš pakartosiu tai dar kelioliką kartų, nes iš tiesų skaudu ir jie nusipelnė pagerbimo #rememberpickles ). Bet man tai buvo gan laimingas atsitikimas. Jei jau užkliūti už kažko, tai džiaugiuosi, kad už Jos. Aišku, mėginau pasiginčyti, jog tikrai, man nesunku susimokėt, galiu padėti… Nukirto -viskas gerai, čia jos darbas ir nuėjo (nušlubavo?) šepečio. It pamiršus, kad ji pati kažkur skubėjo. Ir taip baigėsi mūsų stuku stuku - kiekvienas už save.

Po to mačiau, kaip prie jos priėjo kitas kasininkas, švelniai apžiūrėjo ją iš visų pusių ir bene, atrodo, cant-fukin-believe-it-but-fakin-believe-it - tas peraugęs ananasas guodė Ją! Nukreipė Ją eit į kasą, o pats nuėjo šepečio. You what mate? Aš apturiu ypatingą momentą su Honey Dew, o kažkas kitas gauna progą tuo pasinaudoti. Tik atsisėdusi į autobusą supratau, kad turiu rankoje stiklo gabaliuką. Bet dar blogiau - pamiršau duoną. Arba tiesiog nebenorėjau prisiminti.

Ilgai neišėjo man iš galvos tas įtartinas laibakojis asilas, i mean kasininkas, kurio amžiaus cenzą apibrėžčiau tarp 14-34. Ir tai kaip mano Honey Dew žiūrėjo į jį. Ir tai, kad mane susitikti Jai buvo nelaimingas atsitikimas. Ir man atrodo, MAN vėl keturiolika metų. Spuogai ant šiknos tam pritaria.

Sekančią dieną puikavausi karo ženklais, nes turėjau mėlynę per pusę kelio. Honey Dew irgi puikavosi, tarp lentynų vaikščiojo su sijonėliu, o mėlynė-juodymė pūpsojo per visą kelį ir dar su priedais. Pasijaučiau tik blogiau. Prasitryniau parduotuvėje stebėtinai ilgai, galvojau kaip čia, ką čia; kaip koks pusiau stačias agregatas, neapsisprendžiantis ar jis tik pradeda, ar jau baigė. Galiausiai Honey Dew nuėjo į kasą. Su keliais nedideliais cute šokoladukais nuėjau pas Ją, paklausiau “kaip vakarykštės kojos?” ..seriously, negalėjai nieko geriau išlementi, ShamePute… Ji atsakė, kad viskas gerai, šiandien atėjo su tomis pačiomis kojomis, naujų nepirko. — Viskas gerai nebent mano spindinčiai švarioje storojoje žarnoje po ketvirto kavos puodelio.

- Už papą didesnė mėlynė nėra gerai, - aha, aš tai pasakiau. Bene jaučiau, kaip gimdoje subrendo du didingi, plieniniai, plaukuoti kiaušai. Ne family jewels, ne kokie kiaušiukai, ne testicles, bet tokie geri, lietuviški, laukiniai ir nepažaboti kiaušai su natūraliu jėgos syvų ekstrakto aromatu.

Ir palikau grąžos dėžutėje mielą Rūtos šokoladuką, ant kurio jau buvau spėjus užrašyti jos vardą ir atsiprašymą, kad mano kojos tokios ilgos. Nuėjau dideliu sparčiu žingsniu, bet still like a boss.

Your move, peraugęs kasos berniuk.

..drąsėjanti,
~Pp

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Kaip ten baigėsi mano praeitas įrašas.. “Ėjau ir nemačiau, kur einu. Ir tada sutikau ją, panelę Honey Dew.”. Taip, taip ir buvo, nebemačiau, kas esu, nebesupratau, ką turėčiau daryti, kodėl vasarą skraido drugeliai, o žiemą negalima laižyti akmens. Pirkau savo eilinį Heinekeną ir su vis dar apsimyžusiomis akimis bandžiau išsirinkti tinkamus tamponus, tuomet prie manęs priėjo ji ir padavė nosinaitę. Nei nejuokauju, kaip filmuose, tik tai buvo vienkartinė servetėlė, o ne šilkinis audinukas su inicialais. Tiesa, vieną jos inicialą lengvai įskaičiau ant kasininkės ženkliuko.

- Atsiprašau, bet atrodo, kad jums prasta diena, prašau, paimkit *kiša man..kiša servetėlę*. Ir beje, šiandien pas mus akcija žiauriai skaniems saldiesiems melionams, pabandykit, gal nuotaiką pakels.

Melionai, you say.. Jei būčiau buvusi geresnėje fazėje, būčiau paklausus, ar čia Jos didieji, gyvybe pulsuojantys melionai on sale, bet, deja, paėmiau servetėlę ir neatsakiau nei žodžio, kaip žuvis pažiopčiaujau, o Ji nuėjo. Saldžiai kvepėdama. Taip. My Honey Dew.

Nereikia daug, tik lašelio gerumo ir štai, susidomėjau. Nuo šiol visada lankausi toje parduotuvėlėje. Žinot, ne tik dėl Honey Dew, nesu aš tiek apgailėtina, man tiesiog patogu ten užeiti einant į/iš darbo… atmazai.lt .. Tai it nedidelis maximos atitikmuo, specifinis, neįvardinant pavadinimo. Beveik kiekvieną rytą randu Ją ten mielai žiovaujančią, bet jau gyvybingą kasininko kėdėje. Kas antrą vakarą randu ją, ryžtingai lakstančią nuo lentynos prie lentynos, stumdančią už save didesnes dėžes. Jei reiktų mus palyginti gretimai, manau jos melionai atsiremtų į mano bambą, o jos galva trintųsi aplink mano mandarinus, kuriuos visai nesenai paaukštinau pareigose iki apelsinų. Turbūt, gan aišku? Miela mergaitė - kaip gležną būtybę norėtųsi Ją po sijonu slėpti nuo pasaulio negandų, ir tuo pačiu supranti, kad Ji be galo tvirta ir savim geba pasirūpinti geriau nei tu.

Iš pradžių, tai buvo nuoširdus smalsumas ir apgailestavimas, kad net nesugebėjau padėkoti. Taip, taip, suprantu, reikėjo jai prakišti tuos gendančius parduotuvės melionus ir šypsena yra geriausias marketingo triukas. Bet. Bet ta nosinė buvo labai vietoj ir labai laiku. O po to, tyrinėjant šį įdomų moterišką objektą, kasdien atrasdavau po smulkmeną, kuri versdavo grįžti.

Manau, kad Jos mėgstamiausia spalva mėlyna. Jos nedideli nagučiai dažnai padažyti jaukiu tamsiai mėlyno dangaus atspalviu. Pirmą kartą pagalvojau, kad mėlyna spalva yra šilta, ir niekaip kitaip. Dabar nuo mėlynos man šilta. Honey Dew dažnai įsisegusi nedidelius, originalius melsvus auskarus, ir visa tai taip puikiai dera prie jos šviesių, žalsvų akių. Ta prasme, kaip aš jai kažką galiu atsakyt, kai žvilgt ir nuskęstu, ir tiesiog matau mus besivartančias prie ežerėlio ant slapto kranto.

Vieną dieną labai iš lėto apžiūrinėdama dešrelių skyriaus naujienas ir atmestinai lia skaitydama mėsos sudėtį nugirdau Honey Dew kalbant su kita pardavėja, kad vakar Ši pagaliau pažiūrėjo filmą “Me Before You”, anksčiau tik knygą skaitė, ir štai dabar vėl priverkė ašarų puodynę. Knygą prieš filmą? How about have me right here, right now, kartu su tom visokiausių ilgių, storių dešrom. …tą patį vakarą priverkiau pilną viedrą žiūrėdama tą kvailą, kvailą filmą ir pavydėdama raudonos suknelės, ir tobulų pėdkelnių, kiek mažiau pavydėdama antakių, kurie regis atstovauja atskirai nepriklausomai Respublikai. Man reikėjo tokio išsiverkimo, dėl kažko kito, ne dėl savęs. Reikėjo prisiminti, kad šūdai nesisuka aplink mane, šūdai turi atskirą ekosistemą ir aš tesu nedidelė jos dalis. Ir vėl, savaip jaučiausi dėkinga Honey Dew, Jai to nežinant.

Visai nesenai, ši mūsų kukli pažintis (į pažintį įtraukus tik vieną pusę) pasipildė žiniomis, kad Ji gyvena kažkur netoli manęs. Važiavau į darbą daug anksčiau nei įprastai, su močiute, kurią turėjau palydėti į polikliniką, ir štai sekančioje stotelėje įlipo Honey Dew. Atsisėdo prieky manęs ir pro ausines garsiai klausėsi muzikos, taip garsiai, kad kiek palinkusi galvojau “damn, kažkur girdėta, kažkur girdėta, galėtų būti kiek garsiau”. And then it hit me. Rhodes - You & I. ..holy shit. Nors dabar telefono playliste neturėjau, mano youtube account’as pakartotų - holy shit, girl. Tos dainos lyriksai ir mano bei Honey Dew įsivaizduojamų santykių alegorija nusipelnė atskiro įrašo. …Soon?

Norėčiau visada važiuoti su ja tuo pačiu autobusu, bet rytas man ir taip per daug ankstyvas, dar nesu tiek išprotėjusi, kad savanoriškai papildomai jį ankstinčiau. Kol kas. Dabar yra you and I, yra. Vis dažniau viena kitai šypsomės (na, jos darbas šypsotis, bet gal ir ne? GAL IR NE?) ir net “diskutavome”, kuri dešra geresnė ir kas skaniau valgosi, liesos nugarinės sumuštinis (kuris pripažinkime dažniausiai per sausas) ar karštas, varvantis lašinukas. Aš žinau, kur mano prioritetai. And they’re not straight. …nevykęs pokalbis buvo, net labai, mano mėsos pažinimo žinios buvo nieko vertos, nuskambėjau kaip prasmirdusi mėsininkė, nes Honey Dew verčiau renkasi “sultingą kukurūzo burbuolę”. Kas šiaip gerai, smagu man, kad jai daržo reikalai patinka, kad ji down to..Earth. Bet God I hope ji ne vegetarė, please, God, not again. Kaip bebūtų, jau kažkur greta yra aš ir ji, tik nėra “mūsų”.

Nusipirkau melionų pas Ją kasoje - šyptelėjau, kad šie iš tiesų labai skanūs ir keliantys nuotaiką. Ji šyptelėjo atgal ir tarė - turėčiau pamėginti ir braškių, gal ir lenkiškos, bet nė ką neprastesnės už lietuviškas. Esu in love and hate relationship su marketingu.

iki kito apsipirkimo,
~Pp

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Paslapčia maniau, kad nebegrįšiu. Maniau, kad paskutinis mano nuklydimas privedė prie poreikio keliauti į vienuolyną ir niekam nerodyti savo susigėdusio perbalusio snukučio. Kol viena geraširdė saldi siela bambos pavidalu mane paprotino. Bet neužbėkim erekcijai už akių ir griebkim praeitį už kiaušų. Jei praeitį galima vadinti įvykį prieš porą savaičių.

Trumpa apžvalga: pamenat Kirkę ir Nelabają, ir keistą naktį, kurią norėjau praleisti tarp Nastios ir Baronkos drėgnųjų servetėlių, bet atsibudau tarp Nelabosios šiaurės ir pietų pusrutulių? Telemundo presenta “Vemk kiek dramos”. Kodėl aš taip gyvenu ir ką veikiu su savo pusgyvenimiu, dabar neverta gilintis. Todėl, kad pasigilinau ir prisigilinau į …dar nesakysiu. Po praeito susitikimo praėjus gal mėnesiui ir tyliai apsimetus, kad nieks nieko neprisimena (nors gal išties nieks nieko ir neprisiminė, ir mano tolerancija alkoholiui yra bausmė mano moralei?), K&N mane pasikvietė į svečius. I do not say no to a beer. Tad vedina tik gerais ketinimais, ir tikrai ne iš noro išlaisvinti savo žemutinę pilį, atvykau į K&N namus.

Visai nesenai draugas manęs klausė, kokia būtų ideali netikėta akimirka su moterimi. Ir aš neturėjau, ką jam atsakyti. Mažai fantazijos pas mane. :) :) :) Sumaigiau banalų atsakymą, kad nesvarbu kur ir kaip, svarbu su kuo. Bet ką mano gyvenimo praktika šiuo metu rodo - nesvarbu kur, kaip, su kuo, svarbu kad iš vis pavyktų ir nieks už tai nenorėtų nukirsti tau klitorio. Kai imi taip galvoti, tikrai susimąstai apie savo vertybių paletę. Anyway. Pasirodo, kad Nelaboji buvo kiek vaistų prigėrus ir alkoholis ją paveikė per greitai ir per stipriai, vargšas vaikas apsigyveno tualete-virtuvėje, o aš likau viena su Kirke rausvų velnio lašiukų laižyti. Nebuvo alaus, buvo vyno, my bad.

Aš neturiu kaip pasiaiškinti ir nesu tikra, ar gailiuosi, kad po kiek laiko nusprendėme žaisti UNO iš drabužių mažinimo. Ėjosi gan lygiosiomis, it(?) suplanuotai. Kai mačiau, kad Kirkei darosi nepatogu, pirmą kartą pralaimėjau tam, kad nusirengčiau. Ji buvo didžiai susidomėjusi mūsų nesubrendusių mandarinų palyginimu. Aš buvau didžiai susidomėjusi visu jos kūno žemėlapiu, ypač neatrastomis teritorijomis žemiau nulinės platumos. Ir tada tiesiog įvyko, kas įvyko. Kai karštą dieną prieš akis matai nemokamą porciją ledų - labai sunku atsispirti ir nelyžtelti. Tiesa, turbūt nereiktų ledų ištaršyti skersai išilgai, kaip valgyti nemokančiam dvimečiui vaikui, bet kai kažkas tokio skanaus nusileidžia ant tavo veido - etiketas neberūpi ir tiesiog mėgaujiesi. Kas kaip moka, taip su liežuviu ir šoka. O kokių tik šokių mes nešokome…

Vienas labiausiai mane sujaudinusių Kirkės privalumų buvo/yra mūsų dydžių skirtumai. Iš pasyvios patelės staiga tapau alfa patinu: galėjau kilnoti, tampyti, vartyti Kirkę kaip panorėjusi. Norėčiau pasakyti, kad ji buvo šašlykas ant mano iešmo, bet neturiu aš nei iešmo, nei mėsos. Pirštų neskaičiuojant. Ir visgi buvau eiklusis eržilas, bulius koridoje, nenustojantis pulti aikčiojančios Kirkės. Regis, niekada gyvenime nesijaučiau tokia dominuojanti, tokia galinga. Todėl nenorėjau sustoti, kad ir kaip pakilo mūsų skleidžiami decibelai. Kuo garsiau ji aimanavo, kuo garsiau jos kūnas dainavo aplink manąjį, tuo labiau troškau. Troškau jos nagų giliau savo odoje, troškau jos kvapo, troškau jos atsigerti, troškau įrėminti jos orgazmus, troškau išbučiuoti kiekvieną jos atsikišusį kauliuką, liežuviu suskaičiuoti šonkaulius, tiesiog troškau vėl ir vėl iš naujo paskęsti tarp jos plieninių šlaunų. Troškau it su deive sėdėčiau karštoje lietuviškoje pirtyje.

Ir pirtį mums išties užkūrė. Ryte. Nelaboji. Kuri tyliai, bet funkcionuojanti pratupėjo virtuvėje/tualete ir apie kurią mes kažkaip…užmiršom. Bent aš. Visgi yra skirtumas tarp nekalto trijų vaikų žaidimo ir dviejų suaugusiųjų prisidirbimo. Kirkė ryte savęs nekentė. Tikiuosi, manęs nekentė labiau. Nusipelniau sudegti. Pabėgau. Daugiau nesikalbėjom. Turbūt normaliai ir nebesikalbėsim. “Kaip tu?” - “Geriau, kai tavęs nėra.” - Viskas. Bijau net paklausti, kaip jos toliau planuoja/neplanuoja gyventi kartu. Bijau žinoti. Jaučiuosi (jaučiausi?) kaip BoJackas, kažkur prie antro sezono galo, tik I’m actually much worse of a person/horse.

Ėjau pėstute savo gėdos kelią ir tyliai bet nuoširdžiai verkiau. Jaučiau, kad nesu verta net verkti ir neturiu teisės į ašaras, bet nesustabdysi jų, kaip ir kraujo per mėnesines. Regis, garsiai save keikiau, kaip sena kaimo boba, tik jos keikia kitus. Ėjau ir nemačiau, kur einu. Ir tada sutikau ją, panelę Honey Dew.

~Pp

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Aš nuoširdžiai manau, kad mums reikia mylėtis. Neveltui “mylėtis” morfologiškai taip arti “mylėti”. Tas pats su “make love” ir tiesiog “to love”. Aišku, nereik pradėt per anksti, nereik su bet kuo, need to be careful, nepamesti pirštinės darže ir blah blah blah. Ir yra žmonių kurie tiesiog aseksualūs. Ar nori mažiau nei kiti. Ok. But one should simply fuck from time to time. Tai gražu, tai suartina du žmones, tai nuima stresą, tai daro tave laimingesniu ir labiau savimi pasitikinčiu, ir tai tiesiog sveika. If you do it right. Bet kas yra “teisinga” - ne man teisti.

Prie ko veda šis ilgas prologas - turiu aš sex buddy, su kuria mes karts nuo karto kai abiems užniežti eidavom kavos ir baigdavom ją gerti viena kitai iš bambos paryčiais. Baronka. Taip, mieloji, saldžioji Baronka, kurios skylutė visada būdavo man paruošta, kai abipusiai prireikia. Gerai buvo, sąlyginai netoliese gyvenom, patogu. Kartais bėgdavau pas ją 3km krosą - sportuodavau, nubėgdavau, pagerdavau vandens, pagerdavau jos, greitukas šiurkštukas ir bėgu atgal tuos 3km. Kaip tikras vyras, tik aš truputį ne vyras. Ir tada Baronkai nebeužteko gyvenime salotų, ji užsinorėjo mėsos - tad susirado vaikiną. Tai va, TURĖJAU aš sex buddy.

Negaliu pykti, nebuvom mes įsipareigoję, nuoširdžiai tiesiog draugės su papildomais pliusais. Dabar net gražu pažiūrėt kaip Baronka pražydo - it kokia spurga iš Holy Donut. Bet man teko ieškoti baronkiškų pliusų kitur…

Vienas toks geras dalykas yra mano taip nemėgiamas Tinderis. Ir taip gyvenime atsirado Duobutė. Ji turi labai daug duobučių, nuoširdžiai daugiau, nei bet kuri mano aistrų ir susižavėjimų muza. Neįtikėtinai nuostabios yra jos dvi duobutės ant skruostų, vien jas pamačius žinojau - yup, su šitom duobutėmis mano darže drėkinimo sistema veiks automatiškai 24/7. Tad kai eilinį kartą jaučiausi kažkiek išduota Baronkos, kuri tūsina su savo agurku/bananu/ponu lazda/skylamušiu/plaktuku/kūju/baklažanu/kištuku savo gruziniškai įkaitusioje razetėje…tokį eilinį kartą nuėjau su Duobute į koncertą. Gal girdėjot gal ne, veikiausiai ne, jūsų praradimas, kažkada čia balandį buvo Low Roar koncertas. Pabėgau iš darbo, kad į Vilnių atvažiuočiau. Ir buvo nuostabu, ir nesigailiu, ir Duobutė buvo tokia graži, kad susimąsčiau ar jau reikėtų siūlyti jai kažką daugiau, nei tiesiog atsitiktiniu susibėgimus, kai abiem naudinga ir kažkuriai reikia kačiuką pakutenti. Tiesa, kai pamačiau jos trumpą vėjavaikišką suknelę, po kuria buvo tiesiog ilgos, glotnios, švelniai spindinčios juodos kojinės…oh aš žinojau, kur šį vakarą apsilankys mano rankų ataugos.

Ko aš nežinojau, tai kad tiesiai prieš akis bus nemokamas porno. Ir ne, tai nebuvo porno vardu Ryan Joseph Karazija (gaila. Ir šitas mokamas). Tai buvo kažkokia porelė, kuri prieš akis atliko tokius lankstumo ir gimnastikos manevrus sulipus vienam ant kito ir vienam per kitą, kad mano libido gan susitraukė. Viešai gliaudyti pistacijas - galiu, bet ne mano mėgstamiausia vietelė. Tai ir Duobutės neliečiau. Kažkaip, ne tam ten buvau. Buvau mėgautis muzika. Bet kai ji ant mano peties padėjo savo galvą, jaučiausi laimingesnė nei įprastai. Pilnatvės momentas, net su tuščia orkaite. Lengvai sugrąžinau jai švelnumą irgi atsiremdama į ją, užsimerkiau ir tiesiog skanavau akimirką. Ir slapta nebepavydėjau tiems dviems šlapiai ir gimnastiškai sulipusiems objektams.

Palydėjau Duobutę iki stotelės, nusilaižiau seilėtekį atsisveikinant perbraukdama per jos šlaunį ir palikau sotesnių vaisių raškymą kitam kartui. …Juk kai žinai, kad jis bus, tai ir širdies neskauda vieno karto atsisakius. Puikus vakaras.

Ir ne, aš nesu kažkokia seksomanė nimfomanė. Tiesiog apie tai per mažai kalbama. Visi nuolat kalba apie savo kūdikius kaip apie patį gražiausią sutvėrimą, bet kodėl, kodėl nekalba apie tai kaip nuostabiai jie buvo sukurti? Kodėl nekalba apie tai, kaip ištempė dar mėnesį gyvenimo, tik todėl, kad vakare turėjo ties kuo išlieti savo susikaupusį niūrumo gausybės ragą. Reikia apie tai kalbėti. Seimas tuoj uždraus, tai bent aš pakalbėsiu. Kažkiek. Po truputį. Kartais.

Ir ne, aš nepamiršau Nastios. Nastia baigia pamiršti mane. Turi dėl ko. Kaip ir Baronka. Visos jos tokios. Fuck them. Oh, I wish, but I can’t…

~ iki kažkada. Pp.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Šis įrašas bus ne apie Nastią, šis įrašas bus ne apie Nastią, šis įrašas bus ne apie Nastią… Mačiau papą. Vakar. Ir net nežiūrėjau porno! Net ne per kokį elektra varomą ar pakraunamą ekraną. Mačiau gyvai, per pusmetrį nuo manęs, per ištiestą ranką, tiesiai priešaky. Mačiau pradžioj vieną, po to kitą. Sakyčiau, speneliai net per dideli mano skoniui, tokie išbrinkę bene per visą papą. Maniau maniškiai jau didoki, bet ten, ten tiesiog kažkas iš kitos visatos. Arba iš visatos, kuri man nepatraukli. Todėl ir negriebiau to papo iš kito gyvenimo. Gyvenimo, kai turi kūdikį. Ew.

Nesimpatiškos išvaizdos moteris, nors charakteris gal ir pusė kiaušo. Bet papas yra papas, negali nežiūrėt. Pokalbį palaikyti sekėsi sunkiau nei tikėjausi. …išsišnekėjo moterys, kaip ir kiek jų vaikai papus čiulpia, tai galit įsivaizduoti kokiomis neištyrinėtomis Alpėmis mano mintys šuoliavo. O kad man dabar vaiku pabūti nuo SVETIMOS jaunos motinos, pageidautinai Nastios. Kartais vaikai būdami poros metų dar vis papą čiulpia. Kartais kartais net 5 ar net 6 metukų! … … … Kąąąąąąą? Ok, ok, lyg ir žinojau/girdėjau šitą seniau, bet kažkaip nesustojau susimąstyti. Šešių ar penkių metukų aš jau skaityti mokėjau, dabar yra tekę ir trimečius vaikus anglų kalbos mokinti. Įsivaizduoti kaip toks ūžauga viena ranka žaidžia su planšete, o kita ranka mamos papą taisosi — aš, aš, aš tiesiog susilaužiau vaizduotę.

Bet kas abydniausia [skaudu, gaila?], kažkada kažkoks niekam doro dar nepadaręs šriulius galės visus metus praleisti tarp Nastios papų ir maigyti ir čiulpti ir laižyti juos taip, kaip aš nei sekundei negaliu. Čia nekalbant net apie tą laimingąjį, kuris šriulių užtaisys ir turės leidimą papams 24/7. O aš, nors manau, tikiuosi, viliuosi esu nepelnytai užsitarnavusi vienos iš geresnių draugių titulą, bet žvilgtelėti į aukso kunkolus leidimo neturiu. Nei pabaksnoti. Nei garsiai pasidžiaugti ir pašnabždėti jiems “oh babies, jūs esate the best babies ir kitokių babies man nereikia, oohhh jūs esate mano yin ir yang, dėl jūsų ir aplink jus mirksi mano akys, ir širdis kraują pumpuoja, ir virpa ir dilgčioja mano drėgnoji įlanka”.

Tuo tarpu kitos drąsiai rodo ir bene numelžti siūlosi. Gal ir man tiesiog reikia palaukti, kol Nastia apsinėštins? Praeiti kokius masažo kursus ir pasisiūlyti į pagalbą… Turbūt vienintelis realus variantas.

Nekenčiu jos, nes per daug jos noriu.

O kodėl Nastia šiandien kažkieno mėsą valgo? Nes galėtų, net jei nevalgo, bet galėtų, ką aš žinau, ką ji viena be manęs likus veikia. Gal man tiesiog pavasarinio morčiaus fantazijos, gal pas mane tiesiog Vaginal Morghulis. Tiesa, mano burgeris su mėsa kažkada jai LABAI patiko. . . Bet galėčiau ir penkis burgerius susikišti į savo orkaitę ir vieną tarp savo mažųjų ąsotėlių prilipdyti - nei vieno burgerio Nastia nevalgytų. Turėčiau kokią savaitę badu ją marinti, ir šikna jaučiu - vis tiek nevalgytų.

Atsiprašau, kad tokia praradusi viltį. Arba tiesiog sunervuota. Norėčiau rašyti ne apie Nastią, bet kol kas neišeina.

Kažkokai ne putiška, tiesiog pity.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »