BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kovas 2018 archyvas

Kodėl taip ilgai nerašiau? Gal pitypute susigėdo. O gal jau kiek laiko nematant Nastios, visas mūsų gyvenimas „prieš” atrodo it gyvenimas prieš praeitą seimo kadenciją, kai dar alaus sekmadienį po 15 val. nusipirkdavau. Lyg ir buvo tokie laikai, lyg ir pameni, kaip buvo gerai, bet dabar blaivos gyvenimo realybės prispaustas tiesiog niekuo nebetiki ir nieko nesitiki. …Tai kaip man baigėsi ta viena lemtinga naktis prieš o-tu-siaube dvi savaites? Priekalas skilo per pusę. Aš papasakosiu, o Tu nuspręsk kaip buvo.

Po to, kai išliejau Nastiai savo gėlą širdį, dar nutiko naujas paskutinis raundas, po kurio galiausiai atsigulėm pas Nastią keturiomis, o sudėjus visas galūnes tai iš tiesų dvylikomis + 3 salotos + 2 melionai + 2 vynuogės + 2 mandarinai (aš ilgai svarsčiau ir nusprendžiau, kad na galbūt visgi drįstu sutikti - yra ten ką pas mane užčiuopti ir bene gautųsi mandarinas, tas ir mažesnių). Mažoji Baronka* kažkaip įsikirkino į lovą su mumis. Turėjau įtarimų, kad dar nuo Nastios melionų palietimo dienos, nutekėjo kažkokia (ne)skaisti seilė iš jos vafelio. Ir štai, šviesa išjungta, guliu - iš vienos pusės Baronka, kuri anksčiau man sumuštinius sutepė, iš kitos pusės Nastia, kuriai aš double cheeseburgerį iškepčiau su ekstra padažo. Viskas draugiškai, Baronkos ranka ant mano šlaunies, o maniškė ant abiejų gazelių po vieną ir Nastios viena ant manosios.. The human centipede. Jei būčiau mąsčiusi, gal būčiau nustebusi, kad niekas neprieštarauja toms mano aukštyn žemyn plazdančioms rankoms. Bet nemąsčiau, tiesiog veikiau.

Žinot tas akcijas - vieną imi, antra nemokamai. Visad suveikia.

Per porą minučių nei viena iš mūsų nebeturėjo kelnaičių ir sausų pirštukų. Jei tikėjotės preliudijų ir perspėjimų, tai reikėjo tikėtis pora įrašų atgal. Abu darželiai buvo švelnūs kaip persikiukai, arba kiviai, tokie su pūkučiais…pavasariniai kačiukai! Nežinau kodėl, bet tikėjausi būti džiunglių tyrinėtoja (atogrąžų, kur giliau įlindus drėgna, jokiu būdu ne Sacharos..), o gavosi taip, kad pasivaikščiojau po minkštą, purų samanotą jaunuolyną, kur saulutė šviečia, pagulėti kviečia. Man pačiai nebuvo laiko susigėsti dėl savo kaktusų ekspozicijos. Nastia buvo kiek įsitempusi pradžioje, bet pakliūk Tu į sluoksniuotį tarp Baronkos ir pityputės - nuo smėlio iki jūros vos vienas žingsnis. O kai pasieki pirmąsias jūros putas, visad išsižioji iš nuostabos ir kūnu perbėga šiurpuliukai. Tada jau nebėra kelio atgal. Nesvarbu ar vienas pirštas ar pusė kumščio, kas pradėta reikia užbaigti. Go hard or go home - ne veltui Nastia taip visada sakydavo, netikėtai tai prisiminusi nusijuokiau jai tarp melionų. Kažkur iš aukščiau Baronka dar užklausė „kas juokinga?”, vietoj atsakymo su laisva ranka įsikniaubiau kutenti jos dosniai virš manęs atidarytos piniginės ir tarstelėjau, kad tuoj pereisiu juoktis į ją. Ir nemelavau, leidau Nastios cunamiui atslūgti, įvertinti padarinius, ir įsisiurbiau kažkur į Baronkos tuštumą. Visad bijojau netyčia šią mergaitę sulaužyti, ir visada būdavau nustebinta jos stiprybės. Dabar irgi.

Atrodo, kad kaip visada, aš esu asmuo, kuris duoda, bet neima ar negauna atgal. Na, ne visai, „duoti” sudėtinga sąvoka. Galiu tiek duoti savo paslaugas kitiems, tiek duoti save pačią kitiems. Ilgiau filologiškai neužsigalvojus - galiausiai ir mane užpuolė iš visų pusių, it hienos negyvą grobį. Tokia ir jaučiaus; imkit mane ir suėskit, I‘m all yours. Ir viskas buvo gražu. Skani, darni daržovių mišrainė. Kiekvienas odos lopinėlis turėjo savo prasmę ir net pats atokiausias plaukelis buvo ištyrinėtas. Taip, net tas kelio išvirkščioje pusėje, kur jo net neturėtų būti. Ir žodis tapo kūnu. Ir trys tapo vienu. Tik sugriebus už plaukų supratau, kas kur su manim žaidžia. Užsimerkiau, paskutinį kartą įkvėpiau..ir žinojau - kai kitą kartą atsimerksiu gaudyti oro, viskas bus pasibaigę. Buvau teisi.

Buvo taip gerai, kaip nebuvo. Ryte pabudau savo lovoje, tarp Kirkės ir Nelabosios. Kirkė nekaltai snaudė ant mano krūtinės. Nuogos, bet ir nevisai, buvau su savo etatine maike ant kurios nekaltai šviečia užrašas „lick me”. Gavau ją dovanų iš įsimintino (ne)mano gyvenimo vyro. ..Taigi, radau vieną savo ranką kažkur po Nelabosios liemenuku, o kitą ant Kirkės smagiųjų užnugario kalnelių. Praleisiu tą dalį, kai gėdingai ir nesėkmingai mėginau atsikelti, ir kai atsikėliau, ir kaip reikėjo tualeto, ir kaip reikėjo vandens burnos sausrai. Pasirodo, Baronka išvažiavo namo dar naktį. Nastia miegojo viena. Pasimetėte? Aš irgi. Jei pasakyčiau, kad viską sapnavau, būtų banalu kaip telemundo dramoje su cukinijomis, ogi nenoriu susigadinti savo kruopščiai(?) kurto nebanalaus(?) įvaizdžio. Jei pasakyčiau, kad meluoju ir viskas tėra mano tobulai didinga fantazija, kurioje noriu pasilikti…būčiau arba apgailėtina, arba nesveika. Why not both? To pripažinti nesu pasiruošusi. Tai galbūt tiesiog ir nesakysiu. Buvo taip gerai, kaip gerai nebuvo.

Svarbiausia: ryte Kirkė pasakė, kad pas mane ne vynuogės, pas mane mandarinai! Made my week. Maybe even my month.
~Pp

P.S.:
*Baronka aka buvusi The Rapist. Kažkaip paskutinės patirtys su ja privertė mane keisti jos vardą ir leido atrasti kitokią prieigą prie šio žmogaus ir to, kaip į ją žiūriu…Nebesu jos prievartaujama nekaltutė mergaičiūtė - dabar aš noriu ją suvalgyti.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Praėjo savaitė ir kas man iš to, aš pisti negavus, pikta tarsi šuo. …Bet pala, o gal ir gavus? Gal. Ir. Gavus.

Praėjo savaitė ir kol pityputė voratinkliais (vėl) neapaugo, metas atiduoti duoklę blog’o dievams - tau, mielasis skaitytojai. Bet ne tik tau, šį kartą ir man - kad nepamirščiau, kad turėčiau šiaudą, prie kurio vėl galėčiau grįžti ir užsikabinti, kaip tas įkirus šūdas. Tas, kur nukara, bet taip ir nenukrenta į klozetą, ir nors šok tu su juo lambadą… Suteptinis sumuštas, sula atkimšta [ha, kuo tu mane laikai? Ne sula, o skaityk iš kitos pusės, tiesiog šiais laikais gali sakyti vagina nupista čiulpk bybį, bet neduoj Die paminėsi alkoholio vardą be reikalo - susems ir išveš, ir tave ir alkoholį, tai va, neminiu]. Pasiruošiau. Kaip sudrėkintas daržas prieš pavasarinį apsėklinimą.

Viskas prasidėjo labai nekaltai: falo formos sumuštinukai, desertai, kuriuos kūrybingoji Nastia irgi apipaišė falais; falų balionai; milžiniškas falas iš sulos buteliukų; falų pagaliukai; dainos apie falus; fališkas apšvietimas — žodžiu, tarp šitos kūjų gausybės, mano vagina liko jaustis kaip įskaudintas, daužomas, bet taip ir nepramušamas priekalas. Bet šiaip tai…priekalas turi skylutę, nedidelę, bet turi, tad neprarandam vilties!

Vakaras siūbavo, siūbavo (kaip pritvinkęs karvės tešmuo) ir įsisiūbavo. Vieną po kito ėmiau sprogdinti balionėlius su fališkais simboliais ir vietoj to ant kitų piešti kažką, kas turėtų priminti Nastios didžkukulius ir mažąją (arba didžiąją! priklauso kaip matuoji..) išangę. Tai buvo mano SUBTILUS NAMIOKAS NR. 1. — Nieks nesureagavo. Nesuprato. Ne veltui mokykloje rašiau rašinius mainais į dailės pamokos piešinius.

SUBTILIAI NESUBTILUS NAMIOKAS NR. 2. “Nastia, kaip čia karšta, tau ne karšta? Duok paimsiu tavo megztuką… OMG kokie putlūs pavydėtinai nuostabūs Odisėjo apgiedoti kunkolai. Aš niekad nesužinosiu, ką reiškia tokius turėti, duok paliest?”

NEBESUBTILUS NAMIOKAS NR. 3. “Mergos, jūs čia nakvosit, jo? Ookay, Nastia, kaip lovas dalinamės? Čiur jos pas mane miega, o aš pas tave, ok, pupa?” [nuoširdžiai nežinau, kaip ten atsirado žodis "pupa" ir kodėl šis žodis asocijuojamas su seksualiomis merginomis - juk pupų pagrindinis bruožas yra bezdalų formavimas...o po to dar sako, kad bezdėti "nemergaitiška"... may-no-fucks-ever-reach-you with your double standards, #StandForFarts]

AŠ NEŽINAU AR TAI DAR NAMIOKAS NR. 4. [kalba truputį pataisyta, logikos neieškokit, nes eina šikt ta šviežia sula buvo labai per stipri] “ašh tai nuoga miegosiu, ok? nu njas nu o kam rūpi, gi tu vis tiek mane neliesi, ir taip gereu nei prakaituot ir tau smyrdėts. ar pagalvojai kad smyrdėts skamba kaip pyzdėts? tarsi pyzda visada smyyrdi…o ką tu šiaip galvoji apie santykius su pyzda? nes aš manau, tai kad nu why not, kartą gyvenime, žinai, kol jauna pyzda, negi gaila”

TIKRAI NEBE NAMIOKAS, NU BET TIESIOG NR. 5. “ne, aš ne gay, ir o kas iš viso yra gay šioje visuomenėje? Heteroseksualūs čiuvai vaikšto su šukuosenomis, kurių gaidys išsigąstų ir kaime jiem galvą užkapotų arba [jei gaidys senesnis] infarktą gautų, bet viskas jiems gerai, nes jie ne gay. O aš turiu bene kasdien pešioti savo ūselius, kad nebūčiau vyras. Vyrams išvis ūsai nebeauga, tai apie ką mes kalbam. Su kilogramu melo turiu slėpti tai, kad per PMS’ą tampu vienaragiu, su vis tuo pačiu milžinišku spuogu ant kaktos ar smakro. Turiu norėti vaikų, bet apsimesti, kad nedegu noru įsitraukti į jų fiziologinį darymo procesą, nes geros mergaitės JUK NEMIEGA SU DEŠIMTIMIS ČIUVŲ. Taip, nemiega, minkant tešlą nėra laiko miegoti. Ir aš turiu mėgti ir mokėti minkyti pyragų tešlą, bet apsaugok rūtelę - niekas negali anksčiau laiko paminkyti manęs. Ir turiu žaisti su lėlėmis vaikystėje, bet užaugus NEBEGALIU žaisti su gyvomis barbėmis, nes tai, mat, netinkama. Tai duokit man su mašinyte žaisti nuo vaikystės, vis tiek užaugus turėsiu išmokti būti barakuda ir ieškoti pas ką kelnėse didesnis ppp-pp-p-poršo raktelis. Tad ar aš gay? NE, ne gay, gay senobine anglų kalba reiškė “laimingas” - ar aš tau tokią primenu kasdien po truputį be tikslo mirdama?

Mano priekalas skilo per pusę.

Nežinau, kiek ji (jos) išgirdo, nežinau, kiek iš tiesų to pasakiau garsiai, ir kiek tik manausi pasakiusi. O dar kiek liko nutylėta. Bet žinau, kas sekė toliau. O toliau bus antra dalis. Kažkada, kai jausiuosi pakankamai gay, kad galėčiau rašyti.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Ne, aš neprapuoliau į vaginą. Gal ir įpuoliau, bet prapult neprapuoliau.

Tam, kodėl neparašiau apie savo savaitgalį, žinoma, yra priežastis. Galbūt tik šiandien išsiblaiviau; galbūt per daug skaudu prisiminti, kaip Nastia man nedavė jos melionų paliesti; galbūt mane primušė Nelaboji už tai, kad Kirkę iškirkinau; galbūt vis dar esu euforijoje po nuostabaus nuotykio Nastios lovoje ir šis blog’as neteko prasmės, nes mano uždraustoji liubov iš tiesų pasirodo visai gaivališkai įgyvendinama; galbūt nieko ten iš tiesų nebuvo; galbūt tiesiog nežinau, kaip apie tą didingą orgiją kalbėti, nes tai reikėjo pamatyti (ir pajausti mmm), o žodžiai čia beprasmiai; galbūt aš jums visiems meluoju tiesiai į dūdą; galbūt visi išvardinti variantai; galbūt nei vienas variantas ir aš tiesiog lazy little shit.

Čia taip trumpai, pajaučiau norą pasiteisinti, jei kažkam rūpi. Ir vis dar neparašysiu, kaip tas savaitgalis baigėsi. Intrigėlė - panelė vaginėlė tamstai įgėlė. Dar nesijaučiu morališkai tam pasiruošusi, žinot, reikia, kad aistros nuslūgtų ir galėčiau viską racionaliai įvertinti. Tik tada - sudeliojusi į dėžutes, o dėžutes į stalčiukus, o stalčiukus į spintą - tada parašysiu, kaip ten kas baigėsi arba prasidėjo.

O kol kas tik tiek. Trumpai, kaip greitukas: išėjus į dar vėsų mišką atsipalaiduoti atsigaivinant iš jauno, bet stipraus, stačio kamieno išspaudus šviežią ssssulą. Mmm klevų sula, niam.

Pavasarėjanti,
~Pp

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Ką man, kaip moterai mylinčiai moteris, reiškia kovo 8 d.? Ogi užsispyrusiai sakyčiau, kad nepatinka, nes (dažniausiai) nemėgstu gėlių. Patiks, kai per vyrų dieną visos taip pat draugiškai ir vyrus sveikinsime: dovanosim jiems po kokią rūkytą žuvį, gėlę, su kuria jie nežinos ką veikti ir padovanos atgal, ar tiesiog papustysime ir praskėsime savo salotas. Ir šiaip turiu cinišką?nihilistinę?pesimistinę?, bet tiesiog realistiškai praktišką (ir net visai teigiamą, iš mano pusės) nuomonę - vyrai moteris sveikina tam, kad gautų jų papajas lyžtelti. Aš asmeniškai jų vietoj taip daryčiau… Ir šiaip, kad gėlėmis paglostydamas galėtum užčiaupti tą jos skardžią gaigalynę savo agurku. Tuo tarpu moterys vyrų su vyrų diena nesveikina, nes žino, kad vien piršteliu pamojavus gaus pažaisti su skylamušiu.

Tad štai tokiomis mintimis atsibundu kovo 8 dieną. O tada išėjus į lauką pasijaučiu kaip pavasarį laukinėj tulpių pievoj. Gražu, turiu pripažinti, net miela. Traukinio mašinistas bene pirmą kartą pro senas kolonėles prabyla suprantamu, lėtu, negergždžiančiu balsu ir pasiūlo visoms moterims nusišypsoti. Mašinistas egzistuoja, traukinys nėra valdomas auto piloto, the more you know.

Didysis klausimas: ar aš pasveikinau Nastią? Aha, padovanojau jai tai, ko labiausiai reikia pilnaverčiui gyvenimui pasiekti - dešros. Nastia išranki dešroms, bet kokios nevalgo, jei valgytų, tai tik prabangią švedišką. Bet švediškos nedovanojau, padovanojau laiko patikrintą kaimietišką mėsgalį. Galės mergaitė pasidžiaugti, susipažinti, koks yra tikro, Lietuvoje brandinto paršo dešrigalis. Natūralus, namų gamybos. Pati savo rankeles pridėjau formuodama šią dešrą į storą, pailgą mėsos meno kūrinį. Taip, tai mano pasididžiavimas. Dar dabar prieš akis stovi tas didingas vaizdinys: pilnas katilas malimui paruoštos mėsos ir eilė žarnokų tampančių riestomis dešrikėmis. Deja, prisiminus stovi ir česnako kvapas palei nosį. Nemėgstu česnako. Bet imu suprasti, kad nemėgstu tik kvapo, kita dalis visai reikalinga ir naudinga gyvenime. Kaip ir vyrai. Gali jų nemėgti, gali ant jų pykti, bet pripažink (tu sena bjauri boba iš R. raidės), kad reikia tau to vyro. Reikia. Mačiau aš bobas be vyrų. Tiksliau girdėjau kaip jų užrauktas svogūnas už pusės kilometro rėkia it kūdikis be soskės. Aišku, vyrą puikiai gali atstoti moters alternatyva, pavyzdžiui, AŠ. Bet niekaip Nastios tuo neįtikinu.

Skaudžiausia turbūt, kad esu girdėjus ne kartą „oi su tavim tai nors iki gyvenimo galo gyventi” - ir ką veikti? Alų gerti, o po to tuos pačius butelius panaudoti salotos brandinime PASISLĖPUS ATSKIRUOSE KAMBARIUOSE? Tai gal ne. Go hard or go home, kaip Nastia pasakytų. Taip, kad vat turbūt gana. Valio, kovo aštuntoji. Laisvė Tavo vaginai, vaikščiok be triūsikėlių, leisk jai įkvėpti saldžiai vėsaus kovo oro. Tegu pasikalba su draugėmis, aptaria žiemos vargus, pradeda nusiteikti vasaros ištampymo sezonui.

Susiplanavau savaitgaliui vakarėlį. Arba išprievartausiu kažką (ir tada nuo atsakomybės pabėgsiu į „komandiruotę”), arba tikėsiuos, kad mane išprievartaus. Kadangi antroji fantazija neveiksni kaip mano skrandis antrą išgertuvių dieną - teks iniciatyvos imtis pačiai. Taip ir žinokitės, paskutinis savaitgalis su Nastia. Ir visoblogo. Ir baigta. Go hard or go work abroad. Or in the countryside. Same as abroad, just not the good, luxurious kind of abroad. Nieko gero neišeis, bet pityputė can still hope. Right? O po to viskas, kas liks, tai apgailėtinas įrašas „na kaip aš melionų pasiilgau”. O tada dar eilė tokių pat apgailėtinų įrašų: „Nastia šiand čiuju kažkieno mėsą valgo”, „Kai Nastia neatrašo ir neatsiunčia selfio su mėsa burnoj”, „Kodėl aš neturiu mėsos?”, „Ketinu tapti mėsininku”, „Pitypute ir jos nauja gyvenimo aistra: dongų instagramas”. Manote, kad juokauju. Bet aš rimtai. Pranašauju ateitį.

Tuoj savaitgalis. Būna grybų karas, o čia bus daržovių ir vaisių balius. Tikiuosi iki karo nenuves. Bet argi turiu ką prarasti?
Viltingai, bet be Viltės,
~Pp

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Kartais manai, kad pažįsti žmogų, bet iš tiesų bybį pažįsti. Kažkaip bijau, kad šitas įrašas bus ne apie Nastią. O gaila, Nastia visada mane pralinksmina. Arba aš ją. Nebežinau. Kai ilgai pažįsti žmogų, imi su juo supanašėt. Ar pajaučiat, kaip imat mėgdžioti jos/jo dažnai kartojamas frazes/žodžius? Potraukį į smailus arba gif’us? Po kiek laiko ima patikti patiekalas, kuris anksčiau buvo skrandžio juodajame sąraše? Arba atsiranda nauji įpročiai, tarkim, užsidaryti tūliko duris. Arba priešingai. Taip ir man ne kartą pasijautė, kad gyvendama su Nastia pati tampu Nastia. Tik mano vynuogės melionais netapo, bet čia jau seniai prarasta lysvė.

Vynuogės vynuogės vynuogės. Kai kurios panos verkia augindamos vynuoges (aš), kai kurios pirkdamos vynuoges (and I love you for that). Kai kurios verkia, nes verkti smagu. Kai kurios, nes tikisi būti paguostos. O ko tu (ir tu, ir tu) tikiesi, kai perskaitai mano įrašą? Rašai man, kaip tau patiko, kaip lauki kitos pasakos ir kaip net tavo vyrui SMIDRAS geriau prieš miegą stovi mano dėka — bet, o tačiau visgi nesugebi paspausti paprasto mygtuko, ne to mėlyno, kur prakeikti FB demonai skraido, bet paprasto blog’o sistemos paspaustuko, nuo kurio niekas labiau nei paprastai nesuseks, kad tavo interneto istorijoje yra kažkokių šūdų skaitymas. Jei manai, kad rašau dėl savęs, tai klysti - rašau tau. Ir tau. Ir dėl tavęs. Na, gerai, truputį ir dėl savęs, bet nedaug. Dėl savęs grįžčiau prie individualaus rašymo, kaip kad čia The Rapist buvo pasiūliusi. Beveik susiviliojau. Nes motyvacija krinta. Arba krentu aš, taip irgi gali būti. Aš dažnai krentu, tik ne į ten, kur norėčiau (insert creepy smile here).

Jeigu manai, kad čia buvo piktos kraujuojančios salotos įrašas - tu teisus, bet taip pat ir ne. Nemėgstu, kai žmonės laiko save per daug teisiais. Teisybė reliatyvi. Mano tiesa, nebūtinai tavo tiesa. Todėl truputį jus palepinsiu ir atskleisiu paslaptį, kuri jokia ne paslaptis - man liko labai nedaug laiko gyventi su Nastia. [tai štai kur mano irzlumas pakastas, ogi niežti tarpvagį ir Nastia nepakaso, greičiau jau mane pakas po žeme]. Bent iki rugsėjo nebegyvensim kartu. Siaubas, jo, žinau. O nuo rugsėjo ir jos gyvenime gali naujas daržas atsirasti. Bijau, išties bijau, kad užsinorės ši gulbė skraidyti. Gerai, kol dar galvoja, kad yra višta. Buk buk buk.

Aišku, kad viskas neaišku. Reiktų gal kokias atsisveikinimo išgertuves padaryti. Reiktų pasikviesti visas savo gyvenimo moteras ir ištaškyti Itališką vyną, ir maudytis pomidoruose, ir miegoti kaip šprotas konserve. Niekad nesupratau, kodėl šitas posakis (apie silkes statinėse, o gal silkes trūlike, o gal net ne silkes?) turi neigiamą reikšmę. Gi tiek galimybių! Puikiai gali pasiaiškinti, kad netyčia ant arbūzų atsigulei ir netyčia jos pasiflorą paglostei, ir tikrai labai netyčia jos litį pakutenai. Ar valgėt kada litį? Įdomus nedidelis vaisius, kurį reikia labai atsargiai paimti, praskėsti, net ne praskėsti, gal labiau pralupti, kad į paviršių kažkiek išlįstų, tuo metu gali kažkiek balsvos sultys nubėgti (balsvos ar bespalvės - nėra laiko suprasti ir gilintis į spalvą, gilintis reikia į valgomą minkštimą) ir tuomet reikia tiesiog iščiulpti nedidelę mėsingą dalį aplink kietą mažutį kauliuką. Gal kiti kitaip valgo, nesu dar ekspertė, aš pirmą kartą valgiau. Ir Nastiai daviau. Maximoje nesenai nuolaida buvo. Keista, bet geriausiai juos valgyti sekėsi mano broliui. ..gal ir nekeista.

Ah, tiesa, kalbėjau apie tai, kad kartais manaisi pažįstąs žmogų, bet iš tiesų tai bybį pažįsti. Vat va taip ir su manim yra. Aš empatiška iš egoizmo. Turėčiau kažkaip atsisveikinti, turėčiau, galėčiau iškelti orgiją, bet būsiu eilinė tinginė ir tiesiog tyliai pasišalinsiu. Tik ne iš čia, ne, jums dar taip nepasisekė. Čia galėsiu apie seną, suvytusią ir prašvinkusią viršininkės papają rašyti. Ir verkti, kaip Nastiai be manęs gerai. Nes verkti pasirodo moku.

Ir vis dėlto parašiau apie Nastią. Gerai, dar nepabėgau, dar galima. Jei komentaruose pasiūlytumėte (ir įrodytumėte, kad egzistuojate), kaip paskutinę naktį išnaudoti Nastią, būčiau gal visai ir dėkinga. Tingėsiu, bet o gal? Ji, regis, visai nuliūdo, kad aš išvažiuoju. Gal čia mano paskutinė proga? Cha. Cha. Net vynuogės kinkuoja iš juoko.

Apie kažką,

~Pp

Rodyk draugams

Comments Komentavo 5 »

Visur aplinkui buvo raudona, daugelis sakytų, kad kaip po karo, aš sakyčiau, kad kaip raudonajam drakonui praslinkus patalyne, arba kaip mano balandėlis triūsikuose, kai pamirštu jį pakeisti tą vieną lemtingą kartą per mėnesį. Visur buvo raudona. “Iš karto pagalvojau, jog tai mano mėgstamiausia spalva, nors nebežinau ar tai tiesa.” Per daug įpratau visiems sakyti, kad raudona spalva yra mano mėgiamiausia, tad nebesusimąstau ar tai tiesa. Galbūt tas pats ir su Nastia? Taip įpratau jos norėti, kad nebežinau, kaip galima nebenorėti. Ir tuo pačiu, buvau tokia susitaikiusi su Nastios buvimu nepasiekiama uždrausta rojaus uoga, kad nustojau svajoti apie “o kas jeigu”. Kaip iš viso reiktų perlipti per savo gėdas ir tai padaryti su mergina iš playboy viršelio? Turbūt atsakymas būtų - tamsoje. Kaip dažniausiai ir būna. Viskas labai gražu tamsoje. Žvaigždės, mėnulis, AŠ graži tamsoje. Bet tamsoje negalėčiau į Nastią pasižiūrėti ir ja pasidžiaugti. Kažkokia nepilnavertė patirtis gautųsi. Ot ir nėr teisibybės.

Okay, toliau, KUR tai daryčiau? Na, veikiausiai bet kur, kur ji sutiktų. Kad ir sniege. Ant skardžio (nors bijau aukščio), H&M persirengimo kabinoje (nors bijau parduotuvių), tavo namuose, vidury miško, tarp skruzdžių, ant skruzdžių, po skruzdėm, su skruzdėm. Tik visų filmų (ne tik porno) išgirtas automobilio kapotas kažkaip niekada neviliojo, nes jis arba užpakalį svilinančiai karštas, arba ledinis (sutrauktų atvirą salotą į užrauktą šiknaskylę), arba tiesiog nepatogiai nuožulnus. Bet vis tiek norėčiau, turbūt verta išmėginti. Ir svarbu su kuo, o ne kur.

Nes kartais vaisius atitinka kotą ir būna žmonių su kuriais atrandi tobulą ritmą. Judate atskirai, bet ir kartu, it vienas organizmas. Palaimingoje harmonijoje. Staiga viskas tampa dvigubai lengviau, paprasčiau. Kiekvienas dinamiškas judesys tampa natūraliu. Rodos, net ir kvepuojate į tą patį taktą. Taip man buvo su Nastia, tuos porą stebuklingų ir, deja, vienintelių kartų. Rudenį. Drėgną rudenį. Kai kartu bėgiojome. Labai retai pasitaiko bėgiojimo partneris, kurio tempas man taip tiktų.

Visur aplinkui buvo raudona. Dramatiškai raudona. Seksualiai raudona. Grėsmingai raudona. Tiesiog raudona, nes pamečiau pomidorų padažo stiklainiuką. Slydo slydo ir išslydo, tada išsitaškė, žinot, kaip būna. Taip gavosi pica su tona padažo aplinkui. Arba 500 gramų, kas kai kuriame kontekste gan arti tonos.

Sveikstanti,

~Pp.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »