BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gegužė 2018 archyvas

Aš šiandien rimtu klausimu. Ar prisimenate, kaip sužinojote, kad Kalėdų Senelis iš tiesų yra jūsų tėvas/mama/brolis/šuo? O ar prisimenat, kaip sužinojot apie tai, kad berniuko pagaliukas draugauja su mergaitės skylute? Nes aš jaučiuosi praradus kelis savo vaikystės (paauglystės?) metus. Atrodo, it būčiau gimus žinodama. Išlindau iš mamos ir iš karto tariau “feee aš žinau, ką tu veikei prieš porą mėnesių, man trauma, mane pabaksnojo, i member” - bet kadangi kalbėti nemokėjau, tai tiesiog klykiau su nepasitenkinimu. …

Ieškojau Honey Dew. Ir neradau. Ir vėl neradau. Ir bereikalo pirkau tuos ledus kasdieną. Gal jai atostogos? Ir tada pagaliau radau ją švytinčią savo kėdėje, ankstyvą rytą, kai dar nėra žmonių, net bobučių. Nusipirkau bananinį miau. Paskutiniai mano žodžiai jai buvo kažkas apie papus…

- Kūkū, laba ryta! Tik miau?

- Miau, - atsakiau, kažkur žemiau diržo demarkacinės zonos murrrrkdama it katinas prašantis išmaldos.

- Turi gal penketą minučių, nu tipo, kol žmonių nėra?

AR AŠ TURIU TAU LAIKO? You freakin kidding me, galim eit į sandelį, babe, ar į šaldiklį tarp ledų, ar į mėsos skyrių tarp sardelių ir vytintų dildo, kad ir tarp visiem nusibodusių bananų, you just say the word. …Numykiau, kad jei reikia, turiu ir dešimt.

- Šita, nespėjau praeitą kartą susigaudyt ir padėkot už šokoladuką, tikrai nereikėjo, tu atrodai kaip labai geras žmogus, tai aš čia paklaust norėjau nepatogaus klausimo [[[ GO ON, YES, YOU ARE GOING THERE, YES ]]], nuuu, gal galėtum man anketą užpildyti? Baigiamajam darbui reikia, dirbu daug, nespėju surinkti pakankamai respondentų, nu ta prasme bandžiau ir intiku, ir vis tiek, per didelį skaičių užsigriebiau. Tai, ar galėtum?

Žinot, sako, būna “cock block” situacija. Kaip pavadinti šią? ..tarti angliškai: Vagina with the great wall of China.

- Jo, žinoma, turi atspausdintą ar gali atsiųsti nuorodą? - paslapčia tikėjausi, kad bent gausiu jos kontaktus. - pala, o ne per vėlai prašai? Umm visi dabar priduoda baigiamuosius.

- Ai aš ginuosi tik žiemą, nesvarbu, viskas paaiškinta čia, va, turiu atspausdintą, imk, tik neišsigąsk, kad čia tiek lapų, atsakyk nuoširdžiai, čia viskas anonimiška, AČIŪ! Gali ir vėliau užnešti, tu čia dažnai lankais, tai gal netoli gyveni? Aš dirbu iki 18val. šiandien. AČIŪ ačiū ačiū.

Gavau lapų, deja, ne papų. Ir atėjo kitas klientas. Pasitraukiau į šoną. Pasakiau, kad užnešiu vakare. Užpildžiau nuoširdžiai, bet ir ne visai, nes kartais nežinau, kas man yra nuoširdu. Dabar svarstau, kad galėjau pasistengti labiau, galėjau parašyti daugiau, galėjau… Galėjau pakerėti ją savo atsakymais, parodyti jai tokią savo pusę, kokios ji nei neįsivaizduoja, bet darbe mano fantazija neveikė ir užpildžiau kaip automatas. Meh. O vakare ji labai darbavosi, tad tiesiog paėmė tuos lapus, pasakė, kad yra man skolinga kokosinių sausainių ir nubėgo tvarkyt savo dešrų. Valiūkiškai nusiūbavo, nuplaukė jos putlieji pusrutuliai; kairį pavadinčiau Anglija, o dešinį Prancūzija - užsiseilėjau į sijonėlį šiek tiek įstrigusį į Lamanšo sąsiaurį. Lai-man-šikną šitą duotų kas pakutent.

Liūdnananananananaannaan banana milk. BET - aš žinau JOS vardą ir pavardę. Ir ką ji studijuoja, ir maždaug jos amžius paaiškėjo, ir kuo ji domisi (arba yra priversta domėtis). Yup. Buvo parašyta anketos įžangoje. Ir, žinoma, neradau jos Facebook’e :) :) :) :) :) :) :) Galbūt man vaidenasi, pavasarinis morčius ir Honey Dew tiesiog neegzistuoja. Man atrodo, parduotuvės dievai, tiesiog nori, kad aš visą algą ten palikčiau. Reikia nueit ir paklaust, gal Honey Dew on sale? Jo, gaučiau melionų. Ne tų. Atskirų. Tyliu.

Šiandien gal net būčiau nerašius, nes nuotaikos nuo gerų šokinėja iki bereikšmiškai beviltiškų. Tačiau mano gyvenime įvyko sex ed. Nušvitimas. Apšvita. Pityputė išsigando pūčių. Jei būčiau berniukas, verčiau rinkčiausi tamsią negro šikną. Bet man jau per vėlu, tad tiesiog buvau didžiai pakerėta ir užburta folijos. Pradžioj labai išsigandau, kaip per pirmą kartą, bet po to įsivažiavo visi reikalai, ir, žinot, kuo toliau - tuo geriau! Tad labai kviečiu apsišviesti, įkalti vinį į savo vagi vakarą, susipažinti su didžiuoju gamtos stebuklu, kriokliais, ir folija, damn ta folija. Jei netyčia apačioje nematote youtubo, o aš matau, nes man per daug Calsbergo - tatai yra stebuklinga nuoroda https://www.youtube.com/watch?v=0mfLvaSWdyo

Ir iš viso, jei ne Nelaboji, tai nebūtų įvykę. Ji truputį grįžo į mano gyvenimą. Su keistais namiokais. Aš galbūt esu labai paranojikė, bet bijau - gal jos su Kirke susitarė ir dabar Nelaboji turi padaryti-atlikti tą patį, ką Kirkė, abipusis nelyrinis bet lytinis nukrypimas, lygiosios į abu vartus? *insert ilgas blahblah nusišnekėjimas, paranoja ir keisti sapnai* Negali taip būti, ar ne? Aš tiesiog nepasitikiu žmonėmis ir jų širdžių gerumas man įtartinas. Jo, bėda manyje. Nelaboji tiesiog norėjo man parodyti internetines rožinių daubų imitacijas.

Be ryšio,
~Pp

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Prisimenat tą kovingą nuotaiką, su kuria išėjau iš parduotuvės? Aš irgi neprisimenu. Susigėdau, bijau ten grįžti.

Susivokiau, kad esu per daug priklausoma nuo savo rausvojo kraujo pompavimo organo. T.y. to, iš kurio kraujas lauk pompuojamas kartą per mėnesį. Gal ten nelabai ir organas, bet aš niekad nesigilinau į biologiją. Apžvelgiau savo nedidelę raidą. Šalia Nastios buvau laukinė amazonė, nepriklausoma, ir tuo pačiu drovi, mamiškai atsakinga, maisto šefė, ir gal kažkiek labiau alkoholikė nei įprastai. Su Baronka buvau beveik laimingas vaikas, spontaniška ir besišypsanti. Su Duobute…na…Su Duobute buvau tiesiog lovoje. Ir kartais meniškai svajinga. Su Pistacija nebuvau, nesiskaito. Su Nelabaja ir Kirke buvau kažkuo, kažkaip, gyvulišku ir tuo pačiu nuoširdžiu, galbūt “savimi”, kai save laikau šūdo gabalu, kuris neša kitiems nesėkmes ir kaišioja bybius į ratus.

Būtų kvaila sakyti, kad Honey Dew jau atskleidė savitą mano pusę. Aš nei Jos facebook’o neturiu. Šiais laikais tai praktiškai reiškia, kad aš jos visai nepažįstu ir ji beveik neegzistuoja mano gyvenime. Bet. Bet. Šiuo “Honey Dew” persekiojimo periodu pitypute yra romantiška ir vėl trylikos, kažkur stalčiuje palikusi galvą. Ar man vienai taip atrodo –> Dingo kažkur mano perspaustas sarkazmas, plevesuoja dabar tik toks lengvas, pavasariško bezdalo brizas. Dingo kažkur mano per daug varvantis raguotas susijaudinimas. Dabar irgi varva, bet paprasčiausiai nespėja privarvėti per daug. Nastia būtų manimi nusivylusi.

Tarpinis įrašas? Nes jaučiuosi įstrigusi tarpelyje tarp dviejų melionų, bandanti įžvelgti šios demarkacinės ribos prasmę ir tuo pačiu jausdama malonų laukimą. Parduotuvėje dažnas išrankesnis klientas prastumdo į šonus pirmąsias prekes ir ieško, kas giliau, būtent ten slepiasi ilgesnio galiojimo laiko produktas. Būtent jo mums norisi. Aišku, kartais griebiame pirmą pasitaikiusį užkandį, pirmapradžiui troškuliui ar alkiui patenkinti. Bet tas toliau paslėptas produktas..jam paruošiame specialią, garbingą vietą šaldytuve.

Noriu ir aš surasti tokį ilgalaikį produktą, bet ar minėjau, neturiu net Jos telefono numerio. Nežinau nei pavardės. Galbūt iš tiesų Ji yra nuo stogo ant šiknos nučiuožusi psichologė, kuri nemėgsta pomidorų. Galbūt iš tiesų ji vedusi ir turi vaikų, velniai žino, jaunesnės panos nei aš jau trečią augina…

Taip nieko ir nepapasakojau. Per daug galvoju apie nieką. Todėl labai trumpai - apie tai, kaip buvo sraigės. Dar prieš mano praeito įrašo įvykius, dar prieš agurkėlių sudužimą. Radau parduotuvėje įdarytų sraigių. Labai mėgstu, bet retai save lepinu (verčiau palepinu pica ir alum, nes prioritetai). Pasiėmiau šį drėgnąjį gamtos gėrį ir, žinoma, nuėjau pas Ją į kasą. …Kad būtumėte matę, kaip staiga nušvito Jos veidas!

- Jūs mėgstate sraiges? Mėginote anksčiau? - tada dar kreipėsi į mane “jūs” ir jaučiausi kaip apsamanojusi, per daug gyvenimo mačiusi senoji puššis.

Well hell yes I do, jų skonis kaip grybukų, o valgosi kaip…na, jų vos išlindusią mažą galvutę reikia atsargiai iščiulpti lauk. Galima ir su pirštu pakrapštyti, ar kokiu kietu stačiu įrankiu su geru smaigaliu. Pavyzdžiui nedidele šakute. O gyvai sraigės tokios mielos, drėgnos, švelnutės glostyti, saugančios savo paslaptingą vidų, ir jos labai smagiai padidėja, kai jaučiasi gerai, ir susitraukia, kai joms nepatogu, kai bijo… Kažką primena. Kažką šilto. Turbūt raugintus agurkėlius.

- Taip, ragavau šių mažylių anksčiau, moku ir pati įdaryti sraigę, want me to show you? — turėjau taip atsakyti, bet neatsakiau. Vietoj to nuskambėjo “mhm, ragavau, mėgstu, tik brangu“. Aš šiaip mėgstu savo liežuvį ir manau, kad jis pakankamai ilgas ir lankstus daugelyje procesų. Bet kartais jį reiktų išimti, suspardyti, nusivalyt su juo užpakalį ir grubiai sukišti atgal. Tada ir vizualiai būtų toks, kiek praktiškai naudos atneša.

Tuo tarpu Honey Dew atsisuko į už jos dirbantį kasininką (dabar kai pagalvoju, ten turbūt buvo tas pats išstypęs kukurūzas, shieeet jie per dažnai toj pačioj pamainoj, kad jį kur amarai užpultų) ir rėžė:

- Matai! Sakiau, kad rasiu žmogų, kuris įvertins sraigytes! … … Štai tavo grąža, skanaus!

- Ačiū tau, - gerai, kartais liežuvis žino ką daro, užpakalio gal juo ir nešluostysiu.

Štai taip įvyko mūsų pirmas “TU”. Ok, galiu sraigių ir dažniau užsukti. Visai norėčiau. Manau, man visai patiktų.

Na, o toliau… toliau koja vis dar mėlyna, o sraigių valgymui yra ribos - visas išpirkau.

~Pp

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Išties, gyvenimas keičiasi. Pitypute ir jos nauja gyvenimo aistra: sugalvoti, ko reikia iš parduotuvės. Gan menas - kasdien rasti priežastį ten nueiti, nusipirkti kažką prasmingo (pavyzdžiui, ryte citriną, o vakare avokadą) ir išleisti minimalią sumą. Bet dabar ne apie mano suvaikėjimo įpročius.

Pasibučiavau su Honey Dew. Aha, JAU. Tik ne lūpomis (nei viršutinėmis, nei apatinėmis). Deja. Labiau kaktomis. Labiausiai kelėnais. Leiskite pradėti nuo pradžios, t.y. vakaro. Skubėjau namo, bijojau pavėluoti į autobusą ir kaip specialiai gavau pranešimą iš šeimyniškių prigriebti juodos duonos, nes be jos mes nemokam gyventi. Tad traukinys Pp stulbinančiu greičiu pajudėjo iš įėjimo taško A į duonos tašką B parduotuvės vingiais. Tuo pat metu traukinys HD pajudėjo lygiagrečiai ta pačia linkme tik iš kitos pusės. Irgi stebėtinu žmogui greičiu - matyt, gavo skubų iškvietimą, galbūt pomidorai išėjo iš galiojimo, anyway, veide tiesiog degė principingas ryžtas suspėti. Gauti iškvietimai susidūrė pusiaukelėje. Kaip tik abi kirtom už lentynos kampo ir viena kitos nematėm. Buuum - kažkur dramatiškai sudužo marinuotų agurkėlių stiklainiukas, skaudžiau už tūkstantį bum. Pačios to nežinodamos prisižaidėm stuku stuku. Tik medis šiuo atveju mums buvo vienai kitos koja. Nežinau, kas laimėjo, bet tikrai ne marinuoti agurkėliai. Net nepamenu ar ištiesiau jai ranką, ar ji nuo žemės atsikėlė pati. Žinau, kad spėjau pagalvoti, jog labai prastai pati nutūpiau ir galėjau bent jau ant jos melionų užvirsti. Bent viena ranka atsiremti. Bet neee, nee. Iškart prie agurkų traukia. Atsiprašiau kokius šešis kartus. Honey Dew tik ranka numojo, kad pati kalta ir nežiūrėjo kur bėga. Juokėmės. Regis, abi turim tą pačią reakciją - kai skauda, kai sunku, kai ožio ragas šiknoje ir krūva Pickle Ricks miršta ant žemės - juoktis balsu. Tuomet paklausiau, ką daryt su tais agurkais, “galiu sumokėti už žalą”.

- Eik jau, nesąmonė. Tu kažkur skubėjai, jo? Tai tu bėk, aš čia susitvarkysiu, išskaičiuosim tuos agurkus, kaip nelaimingą atsitikimą.

“TU” awwww? Bet “Nelaimingas atsitikimas?”, I take my “aww” back and leave it at “ww?”. Galbūt agurkams ir nelaimingas (taip, aš pakartosiu tai dar kelioliką kartų, nes iš tiesų skaudu ir jie nusipelnė pagerbimo #rememberpickles ). Bet man tai buvo gan laimingas atsitikimas. Jei jau užkliūti už kažko, tai džiaugiuosi, kad už Jos. Aišku, mėginau pasiginčyti, jog tikrai, man nesunku susimokėt, galiu padėti… Nukirto -viskas gerai, čia jos darbas ir nuėjo (nušlubavo?) šepečio. It pamiršus, kad ji pati kažkur skubėjo. Ir taip baigėsi mūsų stuku stuku - kiekvienas už save.

Po to mačiau, kaip prie jos priėjo kitas kasininkas, švelniai apžiūrėjo ją iš visų pusių ir bene, atrodo, cant-fukin-believe-it-but-fakin-believe-it - tas peraugęs ananasas guodė Ją! Nukreipė Ją eit į kasą, o pats nuėjo šepečio. You what mate? Aš apturiu ypatingą momentą su Honey Dew, o kažkas kitas gauna progą tuo pasinaudoti. Tik atsisėdusi į autobusą supratau, kad turiu rankoje stiklo gabaliuką. Bet dar blogiau - pamiršau duoną. Arba tiesiog nebenorėjau prisiminti.

Ilgai neišėjo man iš galvos tas įtartinas laibakojis asilas, i mean kasininkas, kurio amžiaus cenzą apibrėžčiau tarp 14-34. Ir tai kaip mano Honey Dew žiūrėjo į jį. Ir tai, kad mane susitikti Jai buvo nelaimingas atsitikimas. Ir man atrodo, MAN vėl keturiolika metų. Spuogai ant šiknos tam pritaria.

Sekančią dieną puikavausi karo ženklais, nes turėjau mėlynę per pusę kelio. Honey Dew irgi puikavosi, tarp lentynų vaikščiojo su sijonėliu, o mėlynė-juodymė pūpsojo per visą kelį ir dar su priedais. Pasijaučiau tik blogiau. Prasitryniau parduotuvėje stebėtinai ilgai, galvojau kaip čia, ką čia; kaip koks pusiau stačias agregatas, neapsisprendžiantis ar jis tik pradeda, ar jau baigė. Galiausiai Honey Dew nuėjo į kasą. Su keliais nedideliais cute šokoladukais nuėjau pas Ją, paklausiau “kaip vakarykštės kojos?” ..seriously, negalėjai nieko geriau išlementi, ShamePute… Ji atsakė, kad viskas gerai, šiandien atėjo su tomis pačiomis kojomis, naujų nepirko. — Viskas gerai nebent mano spindinčiai švarioje storojoje žarnoje po ketvirto kavos puodelio.

- Už papą didesnė mėlynė nėra gerai, - aha, aš tai pasakiau. Bene jaučiau, kaip gimdoje subrendo du didingi, plieniniai, plaukuoti kiaušai. Ne family jewels, ne kokie kiaušiukai, ne testicles, bet tokie geri, lietuviški, laukiniai ir nepažaboti kiaušai su natūraliu jėgos syvų ekstrakto aromatu.

Ir palikau grąžos dėžutėje mielą Rūtos šokoladuką, ant kurio jau buvau spėjus užrašyti jos vardą ir atsiprašymą, kad mano kojos tokios ilgos. Nuėjau dideliu sparčiu žingsniu, bet still like a boss.

Your move, peraugęs kasos berniuk.

..drąsėjanti,
~Pp

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Kaip ten baigėsi mano praeitas įrašas.. “Ėjau ir nemačiau, kur einu. Ir tada sutikau ją, panelę Honey Dew.”. Taip, taip ir buvo, nebemačiau, kas esu, nebesupratau, ką turėčiau daryti, kodėl vasarą skraido drugeliai, o žiemą negalima laižyti akmens. Pirkau savo eilinį Heinekeną ir su vis dar apsimyžusiomis akimis bandžiau išsirinkti tinkamus tamponus, tuomet prie manęs priėjo ji ir padavė nosinaitę. Nei nejuokauju, kaip filmuose, tik tai buvo vienkartinė servetėlė, o ne šilkinis audinukas su inicialais. Tiesa, vieną jos inicialą lengvai įskaičiau ant kasininkės ženkliuko.

- Atsiprašau, bet atrodo, kad jums prasta diena, prašau, paimkit *kiša man..kiša servetėlę*. Ir beje, šiandien pas mus akcija žiauriai skaniems saldiesiems melionams, pabandykit, gal nuotaiką pakels.

Melionai, you say.. Jei būčiau buvusi geresnėje fazėje, būčiau paklausus, ar čia Jos didieji, gyvybe pulsuojantys melionai on sale, bet, deja, paėmiau servetėlę ir neatsakiau nei žodžio, kaip žuvis pažiopčiaujau, o Ji nuėjo. Saldžiai kvepėdama. Taip. My Honey Dew.

Nereikia daug, tik lašelio gerumo ir štai, susidomėjau. Nuo šiol visada lankausi toje parduotuvėlėje. Žinot, ne tik dėl Honey Dew, nesu aš tiek apgailėtina, man tiesiog patogu ten užeiti einant į/iš darbo… atmazai.lt .. Tai it nedidelis maximos atitikmuo, specifinis, neįvardinant pavadinimo. Beveik kiekvieną rytą randu Ją ten mielai žiovaujančią, bet jau gyvybingą kasininko kėdėje. Kas antrą vakarą randu ją, ryžtingai lakstančią nuo lentynos prie lentynos, stumdančią už save didesnes dėžes. Jei reiktų mus palyginti gretimai, manau jos melionai atsiremtų į mano bambą, o jos galva trintųsi aplink mano mandarinus, kuriuos visai nesenai paaukštinau pareigose iki apelsinų. Turbūt, gan aišku? Miela mergaitė - kaip gležną būtybę norėtųsi Ją po sijonu slėpti nuo pasaulio negandų, ir tuo pačiu supranti, kad Ji be galo tvirta ir savim geba pasirūpinti geriau nei tu.

Iš pradžių, tai buvo nuoširdus smalsumas ir apgailestavimas, kad net nesugebėjau padėkoti. Taip, taip, suprantu, reikėjo jai prakišti tuos gendančius parduotuvės melionus ir šypsena yra geriausias marketingo triukas. Bet. Bet ta nosinė buvo labai vietoj ir labai laiku. O po to, tyrinėjant šį įdomų moterišką objektą, kasdien atrasdavau po smulkmeną, kuri versdavo grįžti.

Manau, kad Jos mėgstamiausia spalva mėlyna. Jos nedideli nagučiai dažnai padažyti jaukiu tamsiai mėlyno dangaus atspalviu. Pirmą kartą pagalvojau, kad mėlyna spalva yra šilta, ir niekaip kitaip. Dabar nuo mėlynos man šilta. Honey Dew dažnai įsisegusi nedidelius, originalius melsvus auskarus, ir visa tai taip puikiai dera prie jos šviesių, žalsvų akių. Ta prasme, kaip aš jai kažką galiu atsakyt, kai žvilgt ir nuskęstu, ir tiesiog matau mus besivartančias prie ežerėlio ant slapto kranto.

Vieną dieną labai iš lėto apžiūrinėdama dešrelių skyriaus naujienas ir atmestinai lia skaitydama mėsos sudėtį nugirdau Honey Dew kalbant su kita pardavėja, kad vakar Ši pagaliau pažiūrėjo filmą “Me Before You”, anksčiau tik knygą skaitė, ir štai dabar vėl priverkė ašarų puodynę. Knygą prieš filmą? How about have me right here, right now, kartu su tom visokiausių ilgių, storių dešrom. …tą patį vakarą priverkiau pilną viedrą žiūrėdama tą kvailą, kvailą filmą ir pavydėdama raudonos suknelės, ir tobulų pėdkelnių, kiek mažiau pavydėdama antakių, kurie regis atstovauja atskirai nepriklausomai Respublikai. Man reikėjo tokio išsiverkimo, dėl kažko kito, ne dėl savęs. Reikėjo prisiminti, kad šūdai nesisuka aplink mane, šūdai turi atskirą ekosistemą ir aš tesu nedidelė jos dalis. Ir vėl, savaip jaučiausi dėkinga Honey Dew, Jai to nežinant.

Visai nesenai, ši mūsų kukli pažintis (į pažintį įtraukus tik vieną pusę) pasipildė žiniomis, kad Ji gyvena kažkur netoli manęs. Važiavau į darbą daug anksčiau nei įprastai, su močiute, kurią turėjau palydėti į polikliniką, ir štai sekančioje stotelėje įlipo Honey Dew. Atsisėdo prieky manęs ir pro ausines garsiai klausėsi muzikos, taip garsiai, kad kiek palinkusi galvojau “damn, kažkur girdėta, kažkur girdėta, galėtų būti kiek garsiau”. And then it hit me. Rhodes - You & I. ..holy shit. Nors dabar telefono playliste neturėjau, mano youtube account’as pakartotų - holy shit, girl. Tos dainos lyriksai ir mano bei Honey Dew įsivaizduojamų santykių alegorija nusipelnė atskiro įrašo. …Soon?

Norėčiau visada važiuoti su ja tuo pačiu autobusu, bet rytas man ir taip per daug ankstyvas, dar nesu tiek išprotėjusi, kad savanoriškai papildomai jį ankstinčiau. Kol kas. Dabar yra you and I, yra. Vis dažniau viena kitai šypsomės (na, jos darbas šypsotis, bet gal ir ne? GAL IR NE?) ir net “diskutavome”, kuri dešra geresnė ir kas skaniau valgosi, liesos nugarinės sumuštinis (kuris pripažinkime dažniausiai per sausas) ar karštas, varvantis lašinukas. Aš žinau, kur mano prioritetai. And they’re not straight. …nevykęs pokalbis buvo, net labai, mano mėsos pažinimo žinios buvo nieko vertos, nuskambėjau kaip prasmirdusi mėsininkė, nes Honey Dew verčiau renkasi “sultingą kukurūzo burbuolę”. Kas šiaip gerai, smagu man, kad jai daržo reikalai patinka, kad ji down to..Earth. Bet God I hope ji ne vegetarė, please, God, not again. Kaip bebūtų, jau kažkur greta yra aš ir ji, tik nėra “mūsų”.

Nusipirkau melionų pas Ją kasoje - šyptelėjau, kad šie iš tiesų labai skanūs ir keliantys nuotaiką. Ji šyptelėjo atgal ir tarė - turėčiau pamėginti ir braškių, gal ir lenkiškos, bet nė ką neprastesnės už lietuviškas. Esu in love and hate relationship su marketingu.

iki kito apsipirkimo,
~Pp

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Paslapčia maniau, kad nebegrįšiu. Maniau, kad paskutinis mano nuklydimas privedė prie poreikio keliauti į vienuolyną ir niekam nerodyti savo susigėdusio perbalusio snukučio. Kol viena geraširdė saldi siela bambos pavidalu mane paprotino. Bet neužbėkim erekcijai už akių ir griebkim praeitį už kiaušų. Jei praeitį galima vadinti įvykį prieš porą savaičių.

Trumpa apžvalga: pamenat Kirkę ir Nelabają, ir keistą naktį, kurią norėjau praleisti tarp Nastios ir Baronkos drėgnųjų servetėlių, bet atsibudau tarp Nelabosios šiaurės ir pietų pusrutulių? Telemundo presenta “Vemk kiek dramos”. Kodėl aš taip gyvenu ir ką veikiu su savo pusgyvenimiu, dabar neverta gilintis. Todėl, kad pasigilinau ir prisigilinau į …dar nesakysiu. Po praeito susitikimo praėjus gal mėnesiui ir tyliai apsimetus, kad nieks nieko neprisimena (nors gal išties nieks nieko ir neprisiminė, ir mano tolerancija alkoholiui yra bausmė mano moralei?), K&N mane pasikvietė į svečius. I do not say no to a beer. Tad vedina tik gerais ketinimais, ir tikrai ne iš noro išlaisvinti savo žemutinę pilį, atvykau į K&N namus.

Visai nesenai draugas manęs klausė, kokia būtų ideali netikėta akimirka su moterimi. Ir aš neturėjau, ką jam atsakyti. Mažai fantazijos pas mane. :) :) :) Sumaigiau banalų atsakymą, kad nesvarbu kur ir kaip, svarbu su kuo. Bet ką mano gyvenimo praktika šiuo metu rodo - nesvarbu kur, kaip, su kuo, svarbu kad iš vis pavyktų ir nieks už tai nenorėtų nukirsti tau klitorio. Kai imi taip galvoti, tikrai susimąstai apie savo vertybių paletę. Anyway. Pasirodo, kad Nelaboji buvo kiek vaistų prigėrus ir alkoholis ją paveikė per greitai ir per stipriai, vargšas vaikas apsigyveno tualete-virtuvėje, o aš likau viena su Kirke rausvų velnio lašiukų laižyti. Nebuvo alaus, buvo vyno, my bad.

Aš neturiu kaip pasiaiškinti ir nesu tikra, ar gailiuosi, kad po kiek laiko nusprendėme žaisti UNO iš drabužių mažinimo. Ėjosi gan lygiosiomis, it(?) suplanuotai. Kai mačiau, kad Kirkei darosi nepatogu, pirmą kartą pralaimėjau tam, kad nusirengčiau. Ji buvo didžiai susidomėjusi mūsų nesubrendusių mandarinų palyginimu. Aš buvau didžiai susidomėjusi visu jos kūno žemėlapiu, ypač neatrastomis teritorijomis žemiau nulinės platumos. Ir tada tiesiog įvyko, kas įvyko. Kai karštą dieną prieš akis matai nemokamą porciją ledų - labai sunku atsispirti ir nelyžtelti. Tiesa, turbūt nereiktų ledų ištaršyti skersai išilgai, kaip valgyti nemokančiam dvimečiui vaikui, bet kai kažkas tokio skanaus nusileidžia ant tavo veido - etiketas neberūpi ir tiesiog mėgaujiesi. Kas kaip moka, taip su liežuviu ir šoka. O kokių tik šokių mes nešokome…

Vienas labiausiai mane sujaudinusių Kirkės privalumų buvo/yra mūsų dydžių skirtumai. Iš pasyvios patelės staiga tapau alfa patinu: galėjau kilnoti, tampyti, vartyti Kirkę kaip panorėjusi. Norėčiau pasakyti, kad ji buvo šašlykas ant mano iešmo, bet neturiu aš nei iešmo, nei mėsos. Pirštų neskaičiuojant. Ir visgi buvau eiklusis eržilas, bulius koridoje, nenustojantis pulti aikčiojančios Kirkės. Regis, niekada gyvenime nesijaučiau tokia dominuojanti, tokia galinga. Todėl nenorėjau sustoti, kad ir kaip pakilo mūsų skleidžiami decibelai. Kuo garsiau ji aimanavo, kuo garsiau jos kūnas dainavo aplink manąjį, tuo labiau troškau. Troškau jos nagų giliau savo odoje, troškau jos kvapo, troškau jos atsigerti, troškau įrėminti jos orgazmus, troškau išbučiuoti kiekvieną jos atsikišusį kauliuką, liežuviu suskaičiuoti šonkaulius, tiesiog troškau vėl ir vėl iš naujo paskęsti tarp jos plieninių šlaunų. Troškau it su deive sėdėčiau karštoje lietuviškoje pirtyje.

Ir pirtį mums išties užkūrė. Ryte. Nelaboji. Kuri tyliai, bet funkcionuojanti pratupėjo virtuvėje/tualete ir apie kurią mes kažkaip…užmiršom. Bent aš. Visgi yra skirtumas tarp nekalto trijų vaikų žaidimo ir dviejų suaugusiųjų prisidirbimo. Kirkė ryte savęs nekentė. Tikiuosi, manęs nekentė labiau. Nusipelniau sudegti. Pabėgau. Daugiau nesikalbėjom. Turbūt normaliai ir nebesikalbėsim. “Kaip tu?” - “Geriau, kai tavęs nėra.” - Viskas. Bijau net paklausti, kaip jos toliau planuoja/neplanuoja gyventi kartu. Bijau žinoti. Jaučiuosi (jaučiausi?) kaip BoJackas, kažkur prie antro sezono galo, tik I’m actually much worse of a person/horse.

Ėjau pėstute savo gėdos kelią ir tyliai bet nuoširdžiai verkiau. Jaučiau, kad nesu verta net verkti ir neturiu teisės į ašaras, bet nesustabdysi jų, kaip ir kraujo per mėnesines. Regis, garsiai save keikiau, kaip sena kaimo boba, tik jos keikia kitus. Ėjau ir nemačiau, kur einu. Ir tada sutikau ją, panelę Honey Dew.

~Pp

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »