BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gyveno kartą mergaitė, kuri mokėjo džiaugtis rasa. Kuri šypsojosi tamsiam debesiui. Kuri bijojo, kad naktį žaislai atgyja ir nepadėti į vietą, prie draugų - jie gali labai…nuliūsti. Mergaitė, kuri žiūrėdavo į du suaugusius medžius ir svarstydavo - ar jiems skauda? Ar jie norėjo viens kito artumo? Ar praeitame gyvenime jie buvo kartu? Ji neturėjo daug draugų, neturėjo kiemo, kur rinktųsi kaimo jaunimas, ilgą laiką ji įsivaizdavo gyvenanti vienkiemyje, nors tai ir nebuvo tiesa. Na, gal pusiau. Tačiau mergaitei nieko netrūko. Vieną vasaros dieną žaisdama su pusbroliu ši penkiametė mergaitė išgirdo neregėtą pasiūlymą: “nesvarbu, kad mes tik dviese, kitus žaidimo veikėjus galime išgalvoti, jie bus nematomi kitiems, bet matomi mums”. Nuo to momento, mergaitė niekada nebebuvo vieniša. Jos slaptas svajonių pasaulis buvo geriau nei bet koks “Dysneilendas”. Surudijęs vamzdis tapo povandeninio laivo periskopu. Sena padanga tarnavo kaip garbingiausias kapitono sostas. Nežinomos paskirties pamėlęs gelžgalis buvo artefaktas, atveriantis vartus į savą, atskirą Atlantidą, kurios pavadinimas pasiliko kažkur vaikystėje. Visa tai niekada nebuvo tik sau. Viskuo ir visada - ji dalinosi. Broliui ir sesei, nes jie silpnesni, mažesni, nes jiems reikia pagalbos pasiekti šį svajonių pasaulį. Mergaitė nei nepajautė, kaip pradėjo gyventi dėl kitų šypsenos. Ne tik gyventi - ji tapo priklausoma nuo buvimo gera.

Ir visgi, šis saulės spindulėlis dar būdamas septynerių pirmą kartą paskendo. Porą savaičių kiekvienam atliekamam veiksmui trūko patvirtinimo, o dėl praeities veiksmų slėgė kaltė. Atrodytų, kokia kaltė gali suktis septynmetės galvoje? Būdama ketverių ji sukarpė užuolaidą ir tai prisimena. Būdama penkerių išmaudė katiną lediniame vandenyje. Būdama šešerių pastūmė broliuką, kai šis jai įkando. Buvo nepatenkinta gimtadienio dovana ir jautėsi kalta, kad negalėjo nuoširdžiai džiaugtis ir melavo dėkodama. Galų gale, ji niekaip nepaleido įsivaizduojamo pasaulio ir jautėsi labai bloga, nes paslapčia naktį bučiuoja pagalvę įsivaizduodama tą princą arba tą herojų iš animacinio filmuko. Ji jautėsi melagė, apgavikė, veidmainė - tiesiog bloga mergaitė. Todėl dėl VISKO, jai reikėjo mamos patvirtinimo: “taip, taip galima daryti; ne, čia nieko tokio; viskas gerai”. Ir po savaitės ar dviejų visa tai dingo. Pasimiršo. Mergaitė vėl buvo nesunaikinamas saulės ir gerumo spindulys.

Kol tas pats įvyko jai sulaukus trylikos. Pirmą kartą ji viena pati viešėjo svetimame mieste pas gimines, vienai nakčiai. Ji nepaskambino mamai, tiesiog nepagalvojo, kad taip veikia žmogiškos, socialinės interakcijos. Viskas atrodė suplanuota ir vyresnių asmenų rankose. Sekančią dieną, sužinojusi, kad klydo, kad jos mama liūdi, jos mama verkia ir tai šios nepaklusnios, neskambinančios mergiotės kaltė - mergaitė norėjo mirti. Pirmą kartą. Bet ne paskutinį. Ir vėl savaitė ar dvi, gal trys buvimo niekuo, apart kaltės ir tamsos gniužulo.

Kaip ir visada, saulė išlenda pro debesis. Šios mergaitės galvoje blogi dalykai pasimiršta, išnyksta, atminty lieka tik tai kas gražu, kas gera. O juk gero visada daugiau, ar ne? Tačiau, nors to ir nepripažįstant, visas likęs gyvenimas tampa vaikščiojimu minų lauku, kiekvieną kartą apsvarstant, ar tai tikrai geriausias sprendimas. Ar taip tikrai nieko neįskaudinsiu? Ar tai kompromisas? Ar kiti bus patenkinti? Ar tai ne savanaudiška? Ar būsiu gera mergaitė? Žingsnis po žingsnio, gyvenimo centru ir visuma tampa jie. Jiems. Dėl jų. Ir kiekvienas sau, man, mano - kvestionuojamas, nepasitikint, įtariai. Mergaitė pamiršta, ką reiškia skęsti, nes daugiau nebeįkrenta į duobę eidama lygiu paviršiumi. Mergaitė pradeda ristis nuo kalno palaipsniui ir nei nepastebi skęstanti. O kai nepastebi, negali paprašyti gelbėjimosi plausto. Kol esi po vandeniu ir tavęs niekas nebegirdi.

Ar tai mano kaltė? Ar tai mano kaltė?Ar tai mano kaltė?Ar tai mano kaltė?Artaimanokaltė?Artaimanokaltė?Tai mano kaltė.Tai mano kaltė.Tai mano kaltė.Tai mano kaltė.

Ne, ši mergaitė nebuvo tamsus savigraužos gniužulas. Ji mėgino įkvėpti kitus, užkrėsti šypsena. Ir tai jai be proto sekėsi! Net kai išaugo iš savo Dysneilando svajonių - ji nuoširdžiai mėgino kitus apgauti, kad gyvenimas yra gražus. Ji nuoširdžiai mėgino apgauti save. Ir ji tikrai tikėjo, kad kitiems būna blogiau. Visada. Visada. Kol šio tikėjimo nebeužteko ištverti esatį.

Mergaitė tiesiog ilgai stengėsi padaryti geriau. Stengėsi, kol nebeįstengė.

Ši mergina nėra aš, o aš nesu PP, jei dar kam nors kilo abejonių. Ilgai svarsčiau, kaip tai padaryti, kaip tai parašyti. Prisijungimo kodus radau jos dekstope, ant sticky note, not the smartest move, girl… Perskaičiusi šį blogą verkiau kokias dvi paras. Manau, kad per mažai. Ir tai tik ledkalnio viršūnė. Jos kompiuteryje radau šimtus šviesos taip ir neišvydusių rašliavų. Didelė dalis teksto (tos gražiausios eilutės, nes aš šiaip nerašau, jei ką, I’m not that gay) ir pasirašė žiūrint į tuos neišnaudotus užrašus. Bet jie jau ne mano žinioje. Taip norėjosi atiduoti duoklę, padėti tašką, bet atėjus šiam momentui ir vėl bijau. Bijau, kad per mažai ją pažinojau. Bijau, kad iš tiesų niekas jos nepažinojo. Net ji pati. Nes užmiršusi save, galiausiai bijodama savęs, palaipsniui ji tiesiog išnyko - liko tik kaukė. Kaukės. Kiekvienam žmogui vis kita JI. Kita JI sau pačiai. Tikiu, kad taip buvo iki paskutinės dienos. Iki paskutinės prakeiktos spontaniškos akimirkos. O galbūt tiesiog noriu tuo tikėti. Nes in the end, ji buvo tokia pat kaip ir visi kiti - savanaudė.

Pityputės nebebus. Nebėra.

–Mane vadino Naste

Patiko (2)

Rodyk draugams

Komentuokite