BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“Turėjau aš čia tokią studentę”…pasakytų senas profesorius su gašliu šypsniu ir mįslinga ugnele akyse. Na, aš dar ne profesorė ir net ne daktarė, bet turėjau čia tokią studentę. Senokai jau, gaaaan senokai, kai dar bakalaure mokiausi ir kasdien galėjau lakstyti tarp, už, prieš, beveik po filologiniais sijonais.

Tad buvo viena tokia Pistacija. Buvau jos “vadė”, kitaip tariant, buvau ją uždominavus ir ji turėjo vykdyti keisčiausias mano paskirtas užduotis ir svajones. Ar bent aš to norėjau. Graži gazelė, tokia prancūziško subtilumo, švelnios baltos odos, tamsesnių plaukų, žydrų akių (skendau ir skendau, kaip vaikas jūroje) ir natūraliai papūstom lūpytėm, į kurias taip ir norisi įsisiurbti. Žodžiu, tiesiog Pistacija - objektas, kurį pamatai ir viskas, ką gali padaryti, tai praskėsti ir suvalgyti. Deja, ši Pistacija buvo viena tų užsispyrusių, kurias randi visiškai užsidariusias, neturinčias nei mažiausio plyšelio, nors tikėjaisi ir ne tam 5eurus mokėjai, kad rastum čia kažkokią nepasiekiamą ponią, nu siutas ima vien pagalvojus. Tada turi du variantus: 1)pasiimti plaktuką ir ją sutraiškyti; 2) bandyti su savais dantimis sutraiškyti, bet šio proceso pasekoje ir ją sugadini, ir savo dantį nuskeli. Arba tik savo dantį suskaldai, priklauso nuo dantų. Mano atveju: išspjaudyčiau pusę savo krūminių dantų, o pistacija liktų neįbrėžta.

Tad taip ir su šia Pistacija buvo. Kybink ją nekybinus, tik pati nagus nudegsi, o prancūziška madmuazelė liks nepasiekiama už savo šarvų… Tiesa, ji švelniai pražiodavo savo persikines lūpytes ir skleisdavo dieviškai orgazmiškus garsus, kai masažuodavau jos galvą. Aš giliai giliai įsirausdavau į tą mielą jos galvelę ir galėdavom taip praleisti kokias 15 minučių. P-e-n-k-i-o-l-i-k-a minučių vos ne kasdien buvau ant ugnies čirškinamas šašlykas, o tada ateidavo jos vaikinas, užtrenkdavo mane atgal į šaldiklį ir ją išsivesdavo. Ir taip sakant tik by*ys žino, kokia ten Pistacija toliau būdavo.

Norėčiau sakyti, kad dar dabar prisimenu jos aromato likučius ant savo pirštų, bet, deja, niekad nebuvau stipri kvapų srityje. Jau visiškai supuvusi silkė prieš nosį turėtų būti, kad mane paveiktų. Žinau, kad Pistacijos plaukai visada būdavo šviežiai išplauti, bet niekada taip ir nepaklausiau, koks ten šampūnas mano burną drėkina. [Nes saldus buvo, seiles varvinau.] O gal tiesiog jos feramonai man nosį kuteno.

Galiausiai pasiekėme levelį, kai ji mane ėmė vadinti savo močiute. Sexy as fuck, right? Sutrypė ir su srutomis sumaišė paskutinius mano libido likučius. Na, bet kai nieko nesitiki, tai ir salotos neskauda. Be to, visad šalia buvo Kirkė, kurią prieš ar po paskaitų galėjau švelniai pakirkinti tamsiuose universiteto rūsiuose Nelabajai stebint arba ne, taip išliejant visą savo frustraciją dėl Pistacijos ant nieko nenutuokiančios (o gal ir nutuokiančios, tiesiog nu kam rūpi..) Kirkės vynuogyno. O netrūkus atsirado ir Nastia, tai aš niekad su savo fantazijom vietoj nestoviu.

Ačiū, Pistacija, už garbę pabūti tavo močiute. Gaila, kad ne kokia trečios eilės sexy pusesere, bet I take what is given. Pridedu dainą, kurios nesuprantu ir už tai viskas, ką girdžiu, tai kaip kažkas kažkam į pūtę pūtė.

Nostalgiškai,

~Pp.

nežinau ar rodo, nu jei ne, tai I tried, pagooglinkit “papautai” arba “papaotai”, arba tingėkit ir whatever

Patiko (1)

Rodyk draugams

Komentuokite